Parsisiųsti formatu

Tolstančiai vasarai

Sėdėjo žmogus, nusiplūkęs po darbo,
Gal savo jaunystės gedėjo –
Ragavo pakankamai druskos ir vargo,
O kišenėse švilpavo vėjai...

Riedėjo jo dienos – Sizifo akmuo:
Nei užristi gali, nei sustoti.
Iš liūdesio gimė dainai skiemuo
Apie tolstančią vasaros stotį.

                       Vasara šypsos per visą dangų
                       Net tada, kai nėra pinigų.
                       Jeigu lašelio džiaugsmo pakanka,
                       Gyvent gali – puiku!

Iš ilgesio radosi posmas dainos,
Gitaros akordai žmogaus mintyse.
Jis prašė nedaug – tik saulėtos dienos,
Juk netarsi jam, vasara, NE?

Pakvipo medum smaragdinės lankos,
Širdy pasidarė šviesu ir šilta.
Rugpjūtis paėmė žmogų už rankos –
Panoro kartu ligi saulės pakilti.
  

                       Vasara šypsos per visą dangų
                       Net ir tada, kai nėra pinigų.
                       Jeigu lašelio džiaugsmo pakanka,
                       Gyvent gali – puiku!


Jaunas žmogus ir sena gitara...
Liejasi natos skaidria malda.
Paskutinę rugpjūčio ašarą
Lietuje paskandino vasara.

2006-06-22 12:02:39

Visi komentarai (0)