Parsisiųsti formatu

Kurtu

Pavargau. Kasdienė rutina įkyri, man pamote žiežula  tapo.
Estintis veidas begęstančiame žvilgsnyje blanksta ir nyksta.
Jokio pagrindo, jokios atramos ar vos vos pripėduoto tako.
Nei brūzgynų tiesos, žodžių grūsties, jokio įvardijimo iš anksto.
Kokia gniuždanti klaikuma prieš beveidę tuštumą.
Nutvilko kūną, badanti tūkstančiais gilių, karščio banga.
Užspeista nerimo ir nežinios spurda narvelyje širdis.
Kurti patirtis dar neperkelta į jausmų gramatiką.
Užstrigęs dvejonių klaustukas. Atšipusi žvilgsnio  šviesa
klaidžioja už savęs, nerasdama to, kas patvirtintų
įkalnę, akmenį, atpirkimo kalvą ir prisikėlimo rūsį,
ir beviltišką, beprasmį šūksnį paskutiniame atodūsyje…
Kodėl? Kodėl mane apleidai? Tėve?
Suteikęs būti, be tiesos klystantiems ir mirtingiems savo vaikams?
Kam? Kodėl mes tapome prasmės elgetomis, ją patvirtindami
vien  iš savo geismingos gelmės išgriebdami stokos grūdą?
O Kaip atgijo dvejonių klaustukas: kam visa tai? Kam?
Jei be išlygų tenka visa grąžinti peržengiant ribą?
Tyli Žemė, tyli Dangus, Tyli Saulė, tylus ir Tu, Bevardi, Beveidi,
Nežinomas. O man reikia tikrumo, jis didžiausia mano stoka.
Kurčią patirtį įrašau į jausmų gramatiką – “absurdus” –
kurtu, bet rodos, tikra, patvirtina atskubėjęs žodis jau be patirties.

2010-07-21 11:35:22

Laũmele	Parašė komentarų: 5112	2010-07-21 19:29:00
tur būt kas kart visi papuolam į tą netikrumą...bet gi gerai pamąsčius , mūsų gyvenimas toks trumpas, kad kaži ar jis tikras?...o gal tik krentančios žvaigždės uodega švytėjimo???...ką čia prisvarstysi - reikia gyventi

Visi komentarai (7)