Parsisiųsti formatu

Nežinojimas

Siūbuoju aš pasaulyje kaip maurai,
Srovėj apglėbus želmenį ir gruntą.
Kas iš tuštybės pilsto dar į kiaurą,
Kovoti ir žvalgytis aš sugundau.

Žinojimas tik per mane išvirsta –
Išsiskleidžia, sužydi, neša vaisių,
Nes aš – lauke nesužaliavęs virpstas,
Ir pumpurais žaliais neatsiskleisiu.

Tiktai kitus stumiu judėti, eiti,
Kad mano miglos vis labiau plonėtų
Ir neštųsi žinojimą kaip kraitį,
Kiekvienas savo vieškeliu kalnėtu.

O kartais aš – dėmė ant ponų veido,
Nes jie mane su šautuvais dalina,
Ir prievartą grubiai visur paskleidę,
Manim apklosto įbaugintą minią.

Manoji siela nemari ir amžiams,
Į proto aurą įpinta kaip perlas,
Ji surastas teisybes pasiglemžia,
Ir išaugina dar gausesnį derlių.

Ir ta kančia, ta nežinia be krašto,
Žinojimo jausmu pasidabinus –
Nuo tolimo dantiraščio lig rašto,
Lig kosmose dar nerastos Tėvynės.

2010-07-02 09:53:43

Visi komentarai (6)