Kategorija: Poezija » Eilėraštis
 | Parsisiųsti  formatu
laša
pažadėtoji žemė ištirpsta po gurkšnį
po žingsnį artėjimai perkertami žodžių
tai Dievo balsas grūmoja ietimis į žemę
taip lyja užrūstintai balomis plauki o
vien akmenys šonuose dūžta mėlynės
iš dangaus sirpsta. Prometėjau už ką
mano ąžuolus rauni iki paskutinės šaknies
ištrupa odos nuo veido
brūkšniais pažymėta
mūšio vieta šiame
žemėlapyje tik
mėlynės atanka
nebesusirinksi jau kelio
gal lietus atgaivins
pažadėtąją žemę?
2010-03-24 00:45:55
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
| Dangūs |
Parašė komentarų: 1072 |
2010-03-26 17:27:01 |
|
\" Prometėjau už ką
mano ąžuolus rauni iki paskutinės šaknies \" - taip jautriai klausiama, tas motyvas su ąžuolu nuskambėjo ypatingai, patiko.
\"ištrupa odos nuo veido\" - kiek šiurpokas vaizdas.
Gražus derinys :Pažadėtoji žemė...\", labaiausiai man patiko ąžuolai  |
|
| Gaiva |
Parašė komentarų: 1652 |
2010-03-24 20:25:32 |
|
Atrodo, bariesi...
O baigi taikiai. |
|
| Ilajal |
Parašė komentarų: |
2010-03-24 19:01:57 |
Anonimas |
Pavadinimas iškart priminė Hendelio Lascia ch\'io pianga:-) Tie sąskambiai...:-) Payoutubink:-)
Visas eilius sunkus, juodas, klampus, o paskutinės eilutės naivokai paprastos. Nelabai man jos dera. Jųdviejų galima ir atsisakyti.
Tau laikas pradėti grynintis. Sutinku su jane doe, yra nereikalingo patoso. Rašai ne apie įvykį ar išgyvenimą, o jausmą apskritai. O jis tiek supainiotas... Tiesą sakant, nesupratau apie ką tu čia:-) O juk genialumas paprastume;-)
Relax;-) |
|
Visi komentarai (7)
|
