Parsisiųsti formatu

Pokalbiai (1)

„Pasaulis labai materialus! “ – pasakė pažįstamas skulptorius. „Visur reikia šito – pinigų! “ – jis patrynė pirštus tarsi šiugždindamas banknotus. „Akmens nori gauti – mokėk, medžio – mokėk! Brangu, bet reikia, visur tik pinigai, pinigai, pinigai... Mamona visas duris atveria: lakstai, bėgioji, kombinuoji, o dirbi – tik naktimis. Argi tai kūryba, kai pavargęs geri kavą, nes reikia dirbti, reikia kalti pinigą? "

Dar prieš pusvalandį man atrodė, kad skulptorius – laimingiausias žmogus. Atidarė savo parodą, jo laukė pripažinimas, gal net šlovė. O dabar jis sunkiai palinko virš poliruoto stalelio, pastumdamas šalin taures ir servetėles, karčiai skundėsi:

– Tik tau pasakysiu: kūryba – tai nepaprastas malonumas. Pasinėręs į ją jaučiuosi dievu... Man laikas ir nuovargis nustoja prasmės. Aš ginčijuosi, parodijuoju, ieškau ir peržengiu tikrovę, kuri visuomet tokia pilka. Net šitas raibuliavimas... – jis pakėlė prieš akis konjako taurę, pateliuškavo, – pilkas. Bet kurti taip, kad patiktų meno tarybai – katorga. Juodžiausia katorga. Jie visada turi paruoštus klausimus, atsakymus ir receptus, švelniai ir atlaidžiai, bet negailestingai žiūri į beprotiško naktinio darbo vaisius, į proto kliedesius... Bet tik tie kliedesiai – tikrasis aš. Kai nusismaukia kaip kokono apvalkalas kasdienis protingumas ir atgyja viduje skausmingas pasąmonės balsas... – jis skubiai susipylė į save skystį tarsi išsigandęs, kad neapkarstų nuo tulžies, ir tęsė: – Žiūriu aš į žmones, kurie vaikščioja po sales ir galvoja: kuria žmogus, stengiasi... O mane ima tylus siutas. Išeičiau, nematyčiau jų, prisigerčiau dzūkiškos naminės lig sąmonės aptemimo. Bet negaliu. Pririštas kaip sarginis šuo. „Būk čia! “, pasakė man, „ir lauk lankytojų. Paaiškink, kas ir kaip... “

Jis nutilo, apsidairė aptemdytoje kavinukėje, tačiau ji dar buvo tuščia. „Reikės grįžti... “, burbtelėjo, vėl išgerdamas taurelę. Kavos jis visai nelietė.

– Apgaudinėju aš juos, pasakoju nebūtus dalykus, prikuriu nesąmonių. Klausosi manęs nė nešypteldami... Apgaudinėju visus – ir save, ir juos... Nes šiame pasaulyje negalima be kompromisų. Gali visą gyvenimą kurti tik sau, jeigu išneša piniginė, savo malonumui, tikėdamasis pomirtinio pripažinimo ir šlovės. O mirdamas vis tiek pagalvosi – velniams tas darbas? Juk mano kūriniai niekam nereikalingi! Ne, noriu būti naudingas kitiems, noriu šlovės, kol gyvas... Tegul ji – apgaulinga ir netikra, pigiai pirkta. Ir ši paroda – kompromisas, kad mano vardo tegul ir nevertintų, tai bent pakęstų. O jau tada – po truputį, po truputį aukštyn, kur niekas nebeklausinėja, ką kuri ir kodėl...Tada ir darysiu, ką noriu, jeigu dar sugebėsiu.

Sienų veidrodžiuose žaidė spalvų ratai, iškreipdami veidų, nugarų ir stalo atspindžius. Skulptoriaus rankos gamino oro pilis, griovė jas ir vėl statė, nervingai skeryčiojo gyslotais pirštais. Tylėjome, klausydamiesi, kaip salėje kojomis į baltą terasą brauko lankytojai. Tyla užtruko, kiekvienas vis spaudėmės į save, nusivylę stengėmės negalvoti. Neištvėrusi netikusiai leptelėjau:

– Ar daug jums ši paroda kainavo? Medžiagos, įrankiai, dirbtuvė... Tai turbūt stambios sumos...

Pasijutau nejaukiai, tačiau skulptorius tik draugiškai nusijuokė:

– Jeigu visada žinosi, kas kiek kainuoja, tuomet dar gali gyvenime šio to pasiekti. O pinigai – slidi materija, juos reikia mokėti pagauti, kitaip – suės gyvą... Kaip aš juos gaunu? Iš rankų į rankas, kaip ir viską šiame pasaulyje. Niekas neįdės veltui. Kas jų turi, duoda man, o aš sumoku savo darbu, nemiga ir sveikata. Reikia „akcento“ prieš valdybos pastatą – man chaltūra, reikia snobo fontanui nuogos gražuolės – man chaltūra... Taip ir sukuosi tarp chaltūrų, kol pats gyvenimas tampa chaltūra. Visi gyvename vartotojiškoje civilizacijoje, visus išauklėjo vartotojiška filosofija. Jeigu prekė turi paklausą, vadinasi, ji – gera. Visur kičas, visur...

2010-03-22 14:49:31

Kaimynas	Parašė komentarų:	2010-03-24 19:38:34	Anonimas
Skausminga realybė. Nesuchaltūrinta

Visi komentarai (3)