 |
Kategorija: Konkursai » Žvilgsnis, įšalęs į stiklą
 | Parsisiųsti  formatu
Vienintelei
Kokiais vėjais mane pakerėjai
Kuo užbūrei aistrų tvenkiniuos
Septynmečiam kare iškentėjus
Suliepsnojai tu mano delnuos
Kyla žiežirbom žvaigždės iš stigmų
Mano žodžiai sustingę sakuos
Lekiu užantin ūžiančių vėjų
Tavo sapno ramybės paguost
Aš mylėjau myliu ir mylėsiu
Nors paskęsiu šešėliuos vilties
Tik sonetų vainiką nupinsiu
Ir įkrisiu į dangų ugnies
Ji akla ji kurčia ji pirmoji
Gintarinėm lelijom languos
2010-02-11 22:57:30
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
| Ferrfrost |
Parašė komentarų: 532 |
2010-02-22 16:57:40 |
|
| Kaip romantiška ir gražu, noris tos tokios meilės, nes jos gyvenime tiek mažai... |
|
| dreka |
Parašė komentarų: 72 |
2010-02-17 20:53:09 |
|
| taip buna, kai zvilgsnis iššala, o kur žvilgsnio galimybės? |
|
| aizbergas |
Parašė komentarų: 244 |
2010-02-13 13:30:00 |
|
| Galima būtų net pasakyti „toks puškiniškai poetiškas“. Kiekvienoje strofoje yra bent po vieną eilutę-šerdį, be kurios toji strofa išbanalėtų iki nebepataisomo lygio. Silpnas rimas, ritmas vietomis užstringa... Nepaisant kelių įtaigių vaizdinių, gelmės nekabina... bet čia jau grynai mano subjektyvi nuomonė, nes išties nemėgstu skystablauzdės poezijos (čia ne konkrečiai Jūsų atveju) apie meilę, tuo labiau kai atvirai, primityviai ir tiesmukai išnuoginama... |
|
Visi komentarai (7)
|
|
 |
