 |
Kategorija: Konkursai » Žvilgsnis, įšalęs į stiklą
 | Parsisiųsti  formatu
Įšaldyta (2)
Įšalo mintys iš tremties negrįžusių:
Nuo ledjūrio, iš balto taigos speigo.
Būtyj palikusių aršiausią šalčio ryšį,
Skrajojančių vienatvės visureigiais.
Apstoja jie kasdienį mūsų stalą
Ir kalba maldą, skalsią tarsi duona.
Skaidrėjęs ilgesys kasdien privalo
Nubalinti tą spindesį raudono
Tikrovės juoko baimės pakalikų...
Ir tremtyje dalydamiesi duona,
Jie juto bjaurią klastą išdaviko,
Įspindusią iš skaudulio raudono.
Gal sielą iš nelaisvės išvaduotų,
Jei savo sunkią gėlą atiduotų
Užsnūdusiems prieš skaidrų rytą.
2010-02-09 09:38:20
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
| aizbergas |
Parašė komentarų: 244 |
2010-02-12 08:36:06 |
|
| Apskritai poezijoje labai rėžia akį nukapotos galūnės (būtyj), o kartu su nesklandžiu ritmu jos itin iškreipia skambesį (ką akivaizdžiai įrodo pirmoji strofa), kurio reikia sonetui... Antroje ir trečioje strofose stilistiškai itin prastai atrodo „duonos“ ir „raudono“ pasikartojimas... net nereikia įsižiūrėti, jog tai pastebėtum. Skaudi tema, galimai persunkta asmenine ar artimųjų patirtimi, bet literatūriškai nesuvaldyta, kad išryškintų bent kiek subtilesnes gijas. Sėkmės. |
|
| radaa |
Parašė komentarų: 5454 |
2010-02-10 23:50:30 |
|
| taip, tema neturi būti nuošalyje ir kodėl ne sonetu? |
|
| kaip lietus |
Parašė komentarų: 5090 |
2010-02-09 17:01:18 |
|
| Visa tai verta išreikšti visais įmanomais poezijos būdais, juk tokie dalykai neturi pasikartoti. O pats sonetas pagal savo formą, mano nuomone, yra labai vykusiai parašytas. |
|
Visi komentarai (6)
|
|
 |
