Kategorija: Poezija » Eilėraštis
 | Parsisiųsti  formatu
Metamorfinis
Vėjo rankos kaip tavo – iš lėto prisiglaudžia, velia
mano suodinus plaukus lyg dūmus laužų vakare.
Trūkinėja sustingus tyla tarsi luptum žievelę
praeities, kuri žuvo, nors niekad nebuvo kare.
Siuvinėtos žvaigždėm nemiegotų naktų petnešėlės
neša spindesį tavo ugningų akių. Neįleis...
užrakinti sapnai ir į neviltį krinta šešėlis.
Žvilgsniai geba kalbėtis, kai tampa draugai nebyliais.
Tai, kas vakar atrodė tiesa, šiandien aiškiai netikra
be jokių stebuklingų žolelių, būrimo namų.
Nyra saulė žemyn panaši į raudonąjį ikrą –
susitinka tankmėj mūsų rankos ir žemėj ramu.
2010-02-08 23:10:08
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
| Laiptuose |
Parašė komentarų: 611 |
2010-02-09 12:39:34 |
|
Taip, pamenu, kaip mane maloniai ir netikėtai pačiai nustebino šis Jūsų skaitomas darbas:)
ir gink dieve, nekeiskite žodelio \"ikras\" - tai viena iš stipriausių metaforų darbe;) |
|
| Irtia Asmat |
Parašė komentarų: 2821 |
2010-02-09 08:37:13 |
|
| Aha, aš irgi pamenu. Paskutinė strofa man labiausiai. Sutinku su Barabu dėl ikro. Visgi gražus darbas:-) |
|
| Barabas |
Parašė komentarų: 3422 |
2010-02-09 08:24:48 |
|
Nežinau ką pasakyti:)
Toks banguotas - vietomis labai įdomu, o vietom nuobodu. Paskutinis posmas man labiausiai patiko turbūt. Tik vietoj ikro rašyčiau kiras:) |
|
Visi komentarai (5)
|
