 |
Kategorija: Konkursai » Žvilgsnis, įšalęs į stiklą
 | Parsisiųsti  formatu
Vienatvės sonetas
Iš nemigos trumpų naktų nupynei skraistę –
Minčių voratinklį plonyčiu vąšeliu.
Delnuos supai, norėjai man išskleisti –
Pakilt rūku virš išsausėjusių kreivų pečių.
Bet mano miestas amžiams užrakintas,
Jį supa sienos, dulkini dangaus skliautai,
Esu valdovė mažo labirinto –
Savi įstatymai ir anglimi piešti dievai.
Ir nesurasi žemėj mano sielos namo –
Stiklinio žvilgsnio nebylių akių...
Ar nematai, kad nebėra nei vieno kelio?
Tad nebarstyki veltui savo trupinių.
Jau toks likimas didelių karalių:
Pražilt laike už durų vienišų.
2010-01-26 13:12:18
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
| aizbergas |
Parašė komentarų: 244 |
2010-02-04 08:10:11 |
|
| Subtilus skraistės-minčių voratinklio-rūko gretinimas. Truputį (bet gal čia tik man) neįprastai loginiu atžvilgiu suskamba „nemigos trumpų naktų“, nes lyg ir nemiga asocijuojasi su užtęstinumu, ilgu kankinimu, o gal ir nebūtinai... Paprastai, bet darniai skambiai nuvilnijęs kūrinys, vertas tikrojo soneto vardo. |
|
| kaip lietus |
Parašė komentarų: 5090 |
2010-01-27 01:35:12 |
|
| Labai gerai perteikta vienatvės nuojauta. Ypač topinės paskutinės dvi eilutės, lyg apibendrinimas visko. |
|
| Kaukas |
Parašė komentarų: 1516 |
2010-01-26 18:55:34 |
|
| įspūdinga nujautimų dvasia |
|
Visi komentarai (10)
|
|
 |
