Parsisiųsti formatu

Velnių medžiotojas 11 dalis

KLYKSMŲ GIRIA

Visi miegojo, kai mes įšliaužėme į tuščias gatves. Koma ir Benkartinas turėjo saugiai tupėti kaimo pakrašty stovėjusioje troboje, jos rūsyje. Ne itin jauki vieta, bet namas jau kadaise buvo nenaudojamas. Benkartinas tikriausiai kojas užverstų, jei jį išvarytų dirbti į pupų laukus...
Stengėmės iš paskutiniųjų nepakliūti į gatvelių žibintų šviesas ir tikslą pasiekėme netrukus, be jokių nuotykių. Buvau taip išvargęs kad bet kurią akimirką galėjau bet kur kristi paslikas. Nepaisant nuovargio išgirdau, kaip mums besileidžiant laiptais žemyn, rūsyje kažkas sukrebždėjo ir puolė prie durų. Nesuabejojau, kad kažkuris iš jų stovi pasiruošęs su ginklu.
- Čia mes, Kazas su Edvardu!- Šūktelėjau.
Tyla...
Staiga miegai išsilakstė. O jei juos susekė ir rūsyje laukia kažkas kitas?..
- Ačiū dievams, jūs čia!- išgirdau nuvargusį Komos balsą. Ji atitraukė sunkius durų skląsčius ir atlapojo duris iki galo.- Maniau, jau neišeisite iš tos peklos gyvi!
- Panašių minčių ir man buvo kilę,- sumurmėjau. Mergina pažvelgė į mano akis ir be žodžių padėjo nusiimti krepšį.
- Papasakosi rytoj,- pasakė.- Eik miegoti, nes atrodai baisiai.
Durys sugirgždėjo, trinktelėjo, skląsčiai grįžo į savo vietas. Nugriuvau ant šiaudų krūvos ir užmigau taip greitai, kaip užgesta užpučiama žvakė.

------------

Neįsivaizduoju, kiek laiko praėjo kol atmerkiau akis. Rūsyje buvo tamsu. Į jį nepapuolė šviesa iš išorės, tačiau kažkur kampe degė žibintas - visai neryškiai. Kazo nesimatė, Komos irgi. Benkartinas knarkė už šiaudų krūvos, net dulkės kilo stulpu aukštyn. Kilstelėjau galvą ir pamačiau visus tris. Mergina su negyvėliu ruošė valgį mažoje krosnelėje, Benkartinas gulėjo ant pilvo tiesiai prieš mane ir išsižiojęs pūtė per šiaudus. Va iš kur tos dulkės...
Atsistojau ir iš karto užuodžiau kepamos mėsos kvapą.
- Laba diena,- pasakiau, bandydamas savo apsivėlusį liežuvį.- Ar ilgai miegojau?
Koma linksmai šyptelėjo.
- Diena jau beveik praėjo, velnių medžiotojau. Nedrįsome tavęs žadinti. Vis tiek tavo užduotis jau atlikta - Kazas viską papasakojo.
- Užmiršk, kad aš medžiotojas...- Aš užsiverčiau gertuvę su vandeniu ir skystis maloniai nutekėjo žemyn.- O dėl užduoties... velniai žino, kaip ten bus. Saugus tol, kol Kliamas gyvas. Jei jis mirs, rutulys vis tiek pasieks Liucių, jei tuo metu jo neprarys kas nors kitas. Tikiuos, tuo metu aš būsiu pasenęs ir numiręs.
- Tu baisus pesimistas!- Nusijuokė Koma ir rūsys tarsi nušvito nuo jos šypsenos.
- Nesu sutikęs velnių medžiotojo optimisto,- aš priėjau prie krosnelės ir dirstelėjau į jų kepamą padarą.- O jeigu toks ir buvo, tai neišgyveno tiek, kad spėtų susitikti mane. Na, nebent mano mokinys...
- Gal mums vertėtų pažadinti Benkartą?- prisiminė Kazas.- Labai ilgai drebina sienas mūsų didenybė.
- Tegul miega,- numojau ranka, nes norėjau truputį pasėdėti ramiai, negirdėdamas jokių barnių. Tiesą sakant, pasižiūrėjęs į miegalių ir pats pradėjau žiovauti. O juk ką tik atsikėliau.- Geriau pažiūrėkime, kur mums teks keliauti.
Aš atnešiau pragaro žemėlapį ir išvyniojau jį ant grindų. Kurį laiką bandžiau susigaudyti simboliuose.
- Mes čia!- aplenkė mane Koma, bakstelėdama žavingu piršteliu į tašką šalia baisingo ženklo, reiškiančio ne ką kitą, kaip Liuciferio pilį. Teko sutikti su ja.
- Taip, bet mums reikia surasti vartus į kitą pomirtinį pasaulį,- pasakiau greičiau sau nei jiems ir staiga prisiminiau, ką sužinojau pilyje apie vartus.
Abu paniuro, kai papasakojau apie fortą.
- Manau, nebus labai sunku apeiti jį naktį,- paskubėjau nuraminti.- Daugiau pasakysiu tik pamatęs jį. O kol kas...- aš vėl įnikau į žemėlapį.
- Manau, tai turėtų būti kažkur netoli pagrindinių kelių.- pasiūlė mintį princesė.
- Tie pagrindiniai keliai, kaip matai, labiausiai vingiuoja aplink Liucio Būdą. Penkių šimtų mylių spinduliu jų tankumas didžiausias, o štai ties Adatų Dykuma jų  beveik nelieka. Tiksliau - išvis nėra.- Garsiai svarsčiau.- Galėtume padalinti žemėlapį į kvadratėlius ir apžiūrėti po vieną...
- Štai jie!- suriko Kazas, išgąsdindamas mane ir princesę.- Nagi tikrai - štai vartai! Tokio piešinėlio su niekuo nesumaišysi!
Jis rodė gerokai toliau už Adatų Dykumos. Piešinėlis vaizdavo pravirus vartus, apjuostus dantyta siena. Iš vartų sruvo įsivaizduojamos šviesos spinduliai.
- Jei tai tikrai vartai, tai mūsų laukia neįsivaizduojamai ilgas kelias.- nuvedžiau liniją iki Karpos taškelio.- Maždaug pusė mėnesio praeis, kol nusigausime tenai pėsčiomis.
- Manau, tai visiškai nesvarbu,- atrėžė Koma.- Juk mes sprunkame iš pragaro, tiesa?
Linktelėjau.
- O dabar jums kai ką pasakysiu,- nutaisiau kiek galima rimtesnį veidą.- Tik nepradėkite šokinėti kaip įkirpti. Vakar aš iš tiesų tapau Kliamo vergu ir turėjau šią naktį praleisti su kitais vergais rūsyje. Tu, Kazai, mane ištraukei iš ten , bet dabar pilyje visi jau žino apie pabėgimą ir aš nė kiek neabejoju kad vyksta bėglio paieška. Galbūt net darys kratas visuose aplinkiniuose kaimuose.
- Ką!?- aiktelėjo Koma.- Kazai, kodėl nieko nesakei?!
- O kam ?- gūžtelėjo tas pečiais.- Moterys labai nenuspėjamos. Dar būtum prikrėtusi kvailysčių, ar ką kita... Be to, jaudintis vėlu - paieška jau seniai prasidėjo. Kaimas apieškotas, velniai iš jo pasitraukė prieš kokias penkias valandas. Dar su jais mačiau kelis žmones - turbūt Kliamo vergus. Taigi, mes kol kas saugūs.
- O jie tavęs nematė?- Griežtu balsu paklausė princesė.
- Matė, kaipgi... Juk gulėjau paslikas prie namo durų ir vaidinau kenčiantį nusidėjėlį. Pasakiau jiems, kad pro mane jau šimtą metų į namą niekas nevaikščiojo, tai jie pasitraukė, tingėdami tikrinti, ar sakau tiesą. Galėtum taip nesisvaidyti žaibais, mergužėle ir pabučiuoti mane už tokį žygdarbį.
Koma tik supurkštė ir nusisuko žadinti brolelio.
- Reikėjo mane pažadinti,- pasakiau nepatenkintas.- Velniai gali išsiaiškinti, kad anksčiau prie šio namo slenksčio negulėjo joks numirėlis. Mums reikia kuo skubiau iš čia nešdintis.
- Tuoj sutems ir galėsime tai padaryti.
Benkartinas pabudo vos pajudintas ir patenkintas pasirąžė.
- O, mėsa!- nudžiugo jis.
- Dar žalia!- lyg kardu nukirto Koma.- Į lauką neik. Ruoškis, šįvakar iškeliaujame į labai ilgą kelionę.
- Taip? O...o kaip tau sekėsi, mokytojau?
- Gerai, mokiny. Beveik puikiai. Bet nepamiršk, kieno kaltė, kad mes čia! Mačiau, labai šauniai pramiegojai visus svarbiausius įvykius ir tau visai neteko taip jaudintis, kaip mums. Turėk galvoje, kad kitą kartą savo mėšlą kuopsi pats, supratai?- urgztelėjau.
Jis suraukė antakius, pagalvojo ir linktelėjo.
- Tai po viso šito mes išsiskirsim?- paklausė.
- Aš asmeniškai bėgsiu nuo tavęs, kiek mano kuino kojos neš. Galėsi tada medžioti velnius vienas, jei dar norėsi. Bet aš tau asmeniškai patariu pasilikti pas tėtušį rūmuose ir, atėjus laikui, užsidėti karūną ant galvos. Taip būtų geriausia ir tau, ir velniams.
- Aš būsiu velnių medžiotoju!- Pasipiktino jis.
- Aš būsiu velnių medžiotoju!- Nusimaivė Kazas.- Nesuprantu, kas per maniakiškas noras prarasti galvą vienu taikliu uodegos smūgiu? Visiškai jokios regimos naudos, arba aš kažko nesuprantu.
Jis klausiamai žvilgtelėjo į mane ir aš pajutau, kad dabar to paties klausiama ir manęs.
- Nežiūrėk taip, man tai tiesiog gyvenimo būdas!- Gūžtelėjau pečiais.- Kuo dar aš galiu būti? Fermeris iš manęs visai nekoks, titulai manęs nedomina. Valdžios nemėgstu, nors tu ką, tačiau dažniausiai dirbu būtent valdžios atstovams. Tai... tai... nežinau, kaip pasakyti. Aš tiesiog taip įpratęs...
- Nuotykiai, kelionės...- tarė Koma.- Gyveni dėl jų?
- Manau, taip,- linktelėjau ir pasukau iešmą ant ugnies.
- O paskui?- tyliai paklausė Koma.
- Kai būsiu senas ir nebegalėsiu mojuoti savo peiliu?- pasitikslinau.- Ką gi, gal tada ir pabandysiu tapti fermeriu, nors manęs tai nė kiek nežavi.
Kampe skimbtelėjo metalas- tai princas, išsitraukęs kardą ėmė šveisti jo ašmenis odos skiautele.
- Bet aš vis tiek būsiu velnių medžiotoju!- tarė jis, piktai žiūrėdamas į Kazą.- Aš netgi turiu maišelį su kryžiais...
Numirėlis užvertė galvą ir nusikvatojo. Koma taip pat sukikeno.
- Užteks!- Pašokau.- Mėsa iškepė. Į tris ar keturias dalis?
- Aš sotus savo kirmėlių!- Atsisakė tebesijuokdamas Kazas.
- Tada tris. Ei, didenybe, štai jūsų pragaro triušio šlaunelė su pupų įdaru. Tikiuosi, jums patiks jūsų sesers kulinarinis šedevras!

-----------------

Temo.
Raudona, pūlinga saulė niro už akmeniniais debesimis nusėto horizonto. Kaimelis tuštėjo, tik mes keturiese dairėmės pro apleistos trobos langus, ruošdamiesi išeiti.
- Kelias tuščias.- tarstelėjo Kazas.- Eime.
Mes išėjome į kiemą, per daržus nusigavome link kelio, vedančio į Liucio būdą, tada pasukome dešinėn, tiesiai į tankius krūmynus. Kitapus jų, už trečdalio mylios buvo kitas kelias, iš Karpos vedantis link Klyksmų Girios. Jis buvo grįstas akmenimis ir labai patogus keliauti, tad man beliko apgailestauti, kai mes pasitraukėme nuo jo į šalikelę saugiu atstumu ir ėjome, stengdamiesi nepamesti puikiojo kelio iš akių. Nesinorėjo susitikti priešinga kryptimi keliaujančių velnių, nes ir aš, ir Koma buvome bėgliai, ir galbūt ieškomi.
Krūmai buvo reti, žingsniuoti kartais tekdavo atvirais plotais, bet vakaro sutemos patikimai mus slėpė. Kai kur pasitaikydavo pavieniai numirėliai, gulintys ar sėdintys ir kažką sau patyliukais galvojantys. Vienam vos neužsirioglinau ant galvos... Iki visiško sutemimo turėjome ne tik nutolti nuo Liucio Būdos, bet ir įsirengti slėptuvę nakčiai. Koma bandė mus įkalbėti keliauti visą naktį, bet užteko jai papasakoti apie velnią persekiojusią Didžiąją Koją ir ji sutiko pasislėpti.
Mūsų slėptuve tapo didžiulis, trisdešimties pėdų aukščio akmuo, išlindęs iš žemės ir pasviręs labai smailiu kampu. Iš visų pusių apaugęs krūmais, pro kuriuos net uodas snapo neįkištų. Iškirtę po akmeniu mažą aikštelę, pasiklojome iš šakų guolius, bet miegoti niekas nenorėjo. Rūsyje Koma su Benkartinu neturėjo
ką veikti, tad visą laiką miegojo, kol aš dirbau. Aš išsimiegojau dieną, o Kazas - tikriausiai tada, kai buvo gyvas...  Ir dar pastebėjome, kad įsikūrėme labai egzotiškai kenčiančio negyvėlio kaimynystėje. Pastarasis buvo taip įaugęs į krūmų šakas, kad praktiškai kabėjo ant jų ore. Vargšas taip ir neištarė mums nė žodžio, nes jo gerklę vėrė šaka, o iš burnos kyšojo lapų puokštė. Pasistengėme jį ignoruoti. Tyliai praplepėjome beveik visą naktį ir tik paryčiais užsnūdome. Tiesa, neilgam - Koma mus ryžtingai pažadino. Mergina labiau nei aš buvo nusiteikusi dingti iš šios "skylės", kaip ji vadino pragarą.
Dienai įpusėjus, horizonte, vietoje neaiškios pilkumos su akmeninių debesų properšomis pasirodė tamsi juosta, kuri vis platėjo ir tamsėjo, pasipuošdama vis smulkesnėmis detalėmis. Po kelių valandų aš jau atpažinau miško medžius, o labiau į kairę - stūksančias smailias uolas. Akmenimis grįstas kelias vedė tiesiai į
miško ir uolynės susitikimo vietą.
- Tas miškas man nepatinka.- po pusvalandžio spoksojimo pareiškė Koma.- Kodėl jį vadina Klyksmų Giria?
Nė vienas nežinojome priežasties.
- Yra toks būdas sužinoti,- nutaisęs suktą snukį tarė Kazas.- Jis vadinamas "nueik ir pažiūrėk". Smarkiai įsitikinęs, kad mes kaip tik juo pasinaudosime.
- Arba nusiųsime tave pažiūrėti,- atkirto princesė.
- Vieną? Tai jau ne! Be jo didenybės Benkartino ten nė kojos nekelčiau.
- O aš kam?- nustebo didenybė, įtariai suraukdamas antakius.
- Liaukis tu pagaliau!- perspėjau Kazą, bet jis, kaip ir įtariau, linksmai sukrizeno, atsisukęs į Benkartiną.
- Norėčiau pažiūrėti, kaip princas kelnes prikraus sužinojęs priežastį!..
Didenybė jau siekė kardo, bet staiga numojo ranka ir pasuko kiek dešiniau, aplenkdamas porą prasmirdusių, grybais aplipusių krūmų.
- Visgi kažką žinai apie girią?- pasidomėjau, stebėdamasis savo mokinio savitvarda. Per trumpą laiką princas tarsi suaugo, tik nepatenkintą išraišką dažnai matydavau jo veide.
Kazas papurtė galvą:
- Deja, ne. Taip toli manęs dar nebuvo nutempę.- Jis patraukė nosimi orą ir aš dar kartą nusistebėjau - buvau įsitikinęs, jog numirėlis nekvėpuoja.- Bet spėju, kad užvakarykštė Didžioji Koja kaip tik iš ten.
- Kodėl?
- Ogi čia nėra kur jai pasislėpti. Pažiūrėk, tie medžiai tiesiog gigantiški!.. O aš galvojau, kad iki miško visai arti...
Dabar ir aš supratau jo žodžius. Kazas ėjo pirma mūsų, o pieva prieš mus staiga ėmė leistis nuožulniu šlaitu į slėnį. Šlaito kraštas užstojo dalį lauko ir mums užlipus ant jo, atsivėrė visai kitoks vaizdas ir kiti masteliai.
Akmenimis nusėta pieva kairėje, už kelio, pamažu perėjo į uolų sienas, o šiapus - į masyvių šaknų raizgalynę, už kurios prasidėjo Klyksmų Giria. Į dangų kilo kreivi gigantai, juodai rudais kamienais, išmargintais žaliomis bei gelsvomis dėmėmis, tikriausiai samanomis ar kerpėmis. Tankią lapiją sudarė tokie dideli lapai, kad vienu nuo lietaus galėjai pridengti visą būrį velnių - gigantų. Artėdamas susidariau aiškesnį vaizdą. Kamienai mažiausiai dvidešimties žingsnių skersmens, suskilinėję, kai kur plyšiai sulig namu. Tikriausiai ir gyvenami kokių nors pragarinių...
Neišvydau krūmų tarp medžių. Miške žemė buvo neįtikėtinai dyka. Ką gi, nors tai neblogai - nereikės brautis per brūzgynus.
- Ar mes eisime keliu, ar toliau seksime savo senomis tradicijomis?- Staiga prabilo Benkartinas.
- Nepatinka miškas?- pasidomėjau.
- Ne, miškas šiaip sau. Man gali nepatikti tie, kurie jame gyvena.
- Vis tiek geriau per mišką, mokiny. Kelyje ne taip lengva pasprukti nuo grobuonies kaip miške.
- Taip, gal ir taip.- linktelėjo princas.- Betgi ir grobuonys labiau laksto miškais, o ne keliais.
- Na, iš to, ką matėm užvakar, galiu spręsti kad grobuonims visai tas pats, kur mus gaudyti.- leptelėjo Kazas.
- Jūs geriau neprikarksėkit nelaimės!- Piktokai sureagavo Koma. Aš jau anksčiau pastebėjau kad ji ėmė labiau nei įprastai nervintis.- Grobuonys, grobuonys!.. Dar sugalvokit pašūkauti ir visi tuoj sulėks čionai papietauti.
- Ar niekas nenori pietų?- Apsilaižiau.- Gera mintis, Koma. Po tomis šaknimis būtų neblogai įsirengti pietums stovyklą ir pašildyti ant laužo kokį nors skaniai atrodantį vietinį. Ką manot?
- Aš - už pietus. Jau visai nusivariau.- Tyliai pasakė Benkartinas.
- O ar čia saugu kurti ugnį?- Suabejojo Koma.- Mums nieko neatsitiks?
- O kur yra saugu?- atsakiau.- Mes gi pragare, mieloji! Čia visur tyko mirtini pavojai. Belieka spjaudyti į juos, pasidėjus šalia aštrius ašmenis ir stengtis neišprotėti apie juos begalvojant. Štai todėl geriau visai apie tai negalvoti ir saugotis tik kiek  daugiau nei įprastai. Juk ir užeigoje tau kiekvieną dieną grėsė pavojus būti suvalgytai, ar ne? Tai va, čia beveik tas pats. Tik niekur nereikia nešioti padėklų su pupomis. Dieną dėl plėšrūnų gali nesijaudinti - jie visi tikriausiai miega, kaip ir įprastame pasaulyje. Taigi, kurti stovyklą veikiausiai nepavojinga.
- O jeigu kuriam nors iš jų nesimiega?
- Tuomet mes sušersime jam didenybę!- nusišaipė Kazas ir Benkartinas vėl beveik nesureagavo.
- Gana!- įsiuto Koma.- Kiek galima klausytis jūsų šitų nesąmonių?! Nusibodot! Dar žodis iš tavęs, Kazai, ir aš išpjausiu tau liežuvį, o jei išgirsiu bent žodį iš tavęs, velnių medžiotojų mėgdžiotojau, iš tavęs liks tik šlapia vieta! Ir negalvokit, kad aš, tokia silpna mergina, šito nepadarysiu! Jeigu ten,- ji mostelėjo į girios pusę,- išties veisiasi visokio plauko šlykštynės, tai jūs tylėsit kaip užsiūti! Ar kas nors mane suprato?!
Įdėmiai nužvelgiau merginą. Jos veidas buvo iškreiptas pykčio, rankos nevalingai virpėjo. Dar niekada Koma taip nekalbėjo ir aš supratau, jog ji bijo. Bijo tų, apie kuriuos čiulbėjom visą pusvalandį. Kuo arčiau buvo giria, tuo smarkiau ji bijojo.
- Argi aš ką nors sakiau?..- sumurmėjo nepatenkintas Benkartinas.
- Nė žodžio!- dar kartą pagrasino Koma.
- Nagi, nusiramink, princese.- pasakiau, žengdamas link jos.- Galbūt miškas visai tuščias. O jei ne, tylėjimas nėra geriausias būdas išvengti svečių. Mus greičiau užuos nei išgirs. Galiu spėti, kad jau užuodė. Mes seniai prausėmės ir kvapas, tiesą sakant, akis graužia... Žinoma, nekalbu apie Kazo indėlį šiuo atžvilgiu. Taigi, geriau nusiramink ir pabandyk įsivaizduoti, jog esi toj pačioj užeigoj.
Koma linktelėjo šyptelėdama ir nusisuko.
Po pusvalandžio pasiekėme šaknų raizgalynę. Iš arti šaknys atrodė dar didesnės. Kazas juokdamasis užbėgo viena jų  į maždaug dešimties pėdų aukštį ir apsidairė. Po akimirkos liuoktelėjo ant kitos ir nuslydo žemyn. Atsargiai perlipau vieną, gal pėdos storio šaknies siūlą. Virš manęs pakibo masyvūs, stori, lyg kokios arkos šaknų žiedai.
- Ei, čia visai nebloga vietelė apsistoti!- subaubė Kazas ir Koma, ėjusi šalia manęs, pastebimai įsitempė. Padrąsinančiai plekštelėjau per petį.
- Nebijok, nieko jis neprisišauks. Tik ne dieną.
- Vis tiek...
- Užmiršti, kad tavo brolis beveik velnių medžiotojas.- šyptelėjau.- Jis tave apgins.
Ji taip pat nusišypsojo, apdovanodama mane nuostabių akių žvilgsniu.
- Bus stebuklas, jei jis save apgins. Geriau aš pasislėpsiu tau už nugaros,- pajuokavo ji, mostelėdama savo ilga juoda kasa.
Kazas stovėjo mažoje, apvalioje aikštelėje, iš visų pusių apjuostoje vis siaurėjančia šaknim, maždaug šešių pėdų skersmens storiausioje vietoje.
- Argi ne puikumėlis?!- Dar sykį subaubė Kazas.- Tik trūksta vieno lapelio iš to miško ir turėsime stogą!
- Tyliau, jei galima,- tarstelėjau aš už Komą.  Toji nepiktai trinktelėjo kumštį į delną.
- Nagi, kišk liežuvį! Tau jį reikia pritrumpinti.
Tas išvertė kirmėliuotą liežuvį lauk ir tuoj pat susivyniojo.
- Pritrumpinsi? Betgi tai nesutrukdys rėkti!
- Ruošiesi rėkti?
- Ee...gal patylėsiu...
- Taip. Ir malkų surasi.- Pasakiau.- Mokiny, pažiūrėk, ką mes turime pietums!
- Sausainiai, kelios pupos ir obuolys.- atsiliepė tas nuo krepšio.
- O burnoj?
- Mm... duona...
- Kitą kartą palauk dalybų, gerai? Jei dalintumėme pagal svorį, tai tu iš viso neturėtum gauti maisto kelias dienas iš eilės!
- Susimedžioti maisto galiu ir pats.- subambėjo jis labai įsitikinęs savo žodžiais.
- Cha cha! Ir ką gi? Pragaro triušį?
- O kodėl gi ne?!
- Tu bent žinai, kaip jis gyvas atrodo?- paklausė Koma.
- Jei jau jį vadina triušiu, tai turėtų būti panašus į tokį.
Koma nusijuokė, spardydama iš aikštelės smulkius šapelius.
- O tau neatrodo, kad triušiu jį galėjo pavadinti šiaip sau?- paklausė ji.- Kaip ir pragaro pupas. Juk jos iš tiesų visai ne pupos, o tik kamuoliukai su žiedeliais.
- Tau galbūt atsiras proga netrukus pamatyti tokį,- pasakiau.- Netoliese mačiau kelių triušių pėdsakus. Kadangi tu toks didis medžiotojas, eisi su manimi. Mačiau dar kelis paukščius ir tikrai tikiuosi, kad jų gyslomis tekės paprastas kraujas. Koma, tu lieki čia. Kad ir koks didelis padaras eis pro šalį, nebandyk net cyptelėti.
- Cyptelėti! Sakei, jie užuos mane...
- Kazas tuoj grįš. Blogiausiu atveju mes būsim netoliese. Mokiny!
Užkopiau šaknies vija ant pačios storiausios, palaukiau princo ir patraukėme per ringes miško link. Tikėjausi, kad Kazas sugebės apginti Komą. Gal...
- Matai, ten bėgioja kažkoks dvikojis, viengalvis ir dvisparnis padaras, kažkuo primenantis garnį,- parodžiau į tarpą tarp dviejų medžių.- Jei pavyktų nepastebėtam prisėlinti dar keliolika žingsnių, nudėčiau jį vienu taikliu peilio metimu...
- O kas trukdo?- paklausė didenybė.
- Jei taip nešnopuotum ir kiek atsiliktum, gal ir pavyktų,- kantriai paaiškinau.
- Uch! Tai aš storas ir nerangus! Jei nori žinoti, tą garnį galiu ir aš sumedžioti!
- Nori pabandyti?- aš nusprendžiau surizikuoti.- O jei pabėgs?
- Rasim kitą paukštpalaikį.- Benkartinas išsitraukė kardą ir atsargiai nutipeno dešinėn nuo manęs, per gumbuotą šaknį. Man pasidarė smalsu, ką jis darys su tuo kardu, kai bent kiek prisiartins. Mesti tas daiktas visai netinkamas, o medžiu princas apsimesti nemokėjo. O gal jis mokėsi jį mėtyti, kol aš po Cacos kaimus
keliavau?..
Galop jis užsimojo juo ir jau būtų sviedęs per šaknis...
Staiga iš po šaknų prie pat aikštelės krašto liuoktelėjo kažkoks padaras ir puolė užsižiopsojusį "garnį". Paukštis jau norėjo kilti bet nesuspėjo - tik mostelėjo porą kartų sparnais ir padaras užgriuvo ant jo. Jis buvo visas pilkas, su dviem ragais, maždaug pusės gero veršio dydžio, o priekinės ir užpakalinės letenos, kaip
ir priklausė pragaro gyventojui, papuoštos ilgais nagais. Sekundė - "garnys" jau be galvos. Dar sekundė - viduriai išvirto lauk.
- Po šimts!- nusikeikė princas.- Mūsų pietus nudžiovė!
Padaras pastatė ilgas ausis ir atsigręžė į didenybę. Tas tik žioptelėjo.
- Bėk, moliūge!- surikau ir išsitraukiau peilį.- Dink iš ten, kol triušis nejuda!
Pragaro triušis iššiepė aštrias iltis, suurzgė ir pasileido link apstulbusio Benkartino. Kai padaras užlėkė ant šaknies, tas atitoko ir puolė bėgti, žviegdamas lyg skerdžiamas. Pralėkė pro mane ir šlumštelėjo žemyn. Pasitikti triušio vartydamasis nulėkė mano peilis. Nuo susidūrimo padaras apsivertė ore ir nusikočiojo atgal su
kaktoje styrančia peilio rankena. Taiklus metimas - nieko neprikiši. Jokiu kardu taip nepadarysi... Triušis dar padrebino kinkas ir padvėsė.
Žvilgtelėjau žemyn, kur nusirito didenybė ir pamačiau didelį moliūgą, apsuptą karališkų apdarų.
- Moliūge, tu esi princas Benkartinas,- atkerėjau vargšą.- Nors ne... Būk geriau velnių medžiotojas Benkartinas. Bus daugiau naudos iš tavęs...
Kol daržovė virto princu, atnešiau pragaro triušį ir "garnio" liekanas. Triušį vietoje išskrodžiau ir atskyriau žarnas bei galvą nuo valgomos mėsos. Skerdieną pamoviau ant lazdos, kad būtų patogiau nešti. Tuo metu princas bambėdamas apsirengė, bet jame neįžiūrėjau jokių velnių medžiotojo bruožų. Tiesą sakant,
nelabai žinojau, ko turėčiau ieškoti. Per visą gyvenimą buvau sutikęs tris ar keturis panašius į save, visi jie buvo skirtingi savo kilme  ir visi jie dirbo gan savitais, unikaliais metodais. Rodos, Benkartino darbo metodas bus aukos vaidmuo. Ką gi, tai kartais visai pasiteisina, ypač kai velnias apsireiškia patalpoje, kurioje daugiau kaip dešimt žmonių. Tada belieka apsimesti vienu iš jų ir maustyti velnią, kol prisiartini prie jo.
Tačiau tai negaliojo pragaro triušiams...
Princas, susiraukęs lyg pragaro debesis, užsiropštė ant šaknies ir žioptelėjo, išvydęs jau supakuotą grobį.
- Tai tas su ragais ir buvo triušis?!
- O ko tu tikėjais? Kad jis bus mažutis, švelnutis ir tik su ausytėm?
- Tik ne mėsėdis!
- Kažkas tikriausiai pajuokavo, jį taip pavadindamas, bet šio padaro skonis tikrai kaip triušio.- Aš persimečiau lazdą per petį.
Pamačiau mūsų stovyklos pusėje rūkstančius dūmus. Kazas jau užkūrė laužą. O štai ir jis, kažką velka per šaknį... Tikriausiai vieną tų lapų. Kurį laiką jis strykčiojo su juo aplink dūmų stulpelį, traukdamas lapą ant slėptuvės. Užtraukęs dingo iš akių ir po minutės dūmų stulpelis vėl pakilo. Matyt, lape pradūrė skylę.

----------------------

Koma mus pasitiko gerokai išsigandusi.  Pamačiusi, kad mes sveiki ir dar su laimikiu, ji nusiramino, bet įtariai paklausė:
- Kas ten taip smarkiai rėkė iš miško? Jau maniau, prisišaukėte kažką ne pagal savo dantis...
- Nieko rimto,- numojau ranka ir padėjau mėsą ant žemės.- Pragaro triušis nusprendė mus pasitiekti pietums, bet mes jį aplenkėm.
- Ar šitas... su tokiais nagais... yra triušis?- pakraupusi sušnabždėjo princesė. Linktelėjau patvirtindamas ir ėmiau pjaustyti jį į ilgas juostas.
- Hmmm...tada aš nenoriu žinoti, kaip atrodo pragaro vilkas!..- ji atsisėdo ant šaknies siūlelio ir apkabino kelius.
Man vis dar nedavė ramybės mintis Benkartino virtimas moliūgu ir... velnių medžiotoju? Man jis atrodė toks pats lepšis. Vėl sėdėjo pavėpęs prie krepšių ir šveitė savo kardą, kuris seniai spindėjo kaip mano peilis. Gal tie velnių medžiotojo požymiai jau pasireiškė, tik jis to pats nežino? Aišku kaip dieną - juk jų dar nebuvo progos išbandyti!
- Ar gali baigti pjaustyti?- ištiesiau savo peilį Komai. Ji linktelėjo ir apsuko savo kasą apie kaklą, kad neišteptų.- O tu, mokiny, pasiimk kardą ir eime.
Aš ištraukiau iš krepšio savo kardą, kurio beveik nenaudojau ir užsimečiau jo geležtę ant peties.
- O kur?- paklausė didenybė.
- Visai netoli. Kausimės. Noriu pažiūrėti, ar nepraradai įgūdžių. Manau, ant tos šaknies bus kaip tik.
Įsibėgėjau ir liuoktelėjau ant storos šaknies. Dar nepraradau formos ir leidau sau akimirką pasididžiuoti savimi.
Princas užlipo, pradėdamas nuo plonojo galo. Tiesa - jo kūno matmenys neleido jam taip pašokinėti. Nors tai nebuvo toks baisus trūkumas - tarp tų sutiktų velnių medžiotojų buvo vienas, dar storesnis nei Benkartinas ir tai jam nesutrukdė tapti puikiu medžiotoju.
Jau norėjau paraginti princą, bet šis nelauktai padarė man staigmeną - puolė neraginamas. Pirmu bandymu taikėsi nurėžti man koją. Kai tai nepavyko, pabandė į petį. Vėl nesėkmingai. Tada princas ėmė paprastai vanoti mano ginklo geležtę, o tai jau nieko gero nežadėjo. Gal aš visgi apsirikau? Puolėjas jis kaip buvo, taip ir liko prastas. Matyt, pragaro burtai neprideda patirties bei sugebėjimų.
Išgirdusi žvangant metalą iš slėptuvės išlindo Koma ir susidomėjusi ėmė sekti mūsų kovą.
Kiek padaužęs mano kardą, princas nusiramino ir vėl ėmė galvoti. Sekantys trys smūgiai buvo suduoti tam, kad padarytų iš manęs eunuchą. Aš nesunkiai juos atrėmiau ir po jų atsakiau jam smūgiu į jo šoną, ketindamas padaryti jam nedidelį įdrėskimą.
Ir tada, pirmąsyk gyvenime, naujokėlis sulaikė mano smūgį! Tiesa, judesys buvo toks greitas, kad pašalinės akys vargiai jį galėjo atskirti nuo prieš tai buvusio manevro. Aš maloniai nustebau.
- Ohoho!- subaubiau.- Nagi visai puikiai!
Princas nuraudo kaip burokas, išgirdęs pagyrimą.
- O dabar pabandysime greičiau.- pasakiau. -Pulsiu aš. Gal gintis tau seksis geriau nei pulti. Dėmesio!
Princas vos spėjo kilstelėti kardą, kai jį pavaišinau trumpų ir staigių kirčių kruša - visi jie galėjo sukapoti į gabalus net labai vikrų velnią, bet princas atmušinėjo juos pakankamai lengvai, nuo įtampos išvertęs liežuvį. Pabandžiau net jį nurėžti, bet kirtis buvo nukreiptas aukštyn. Tiesa, princo užpakalis sukosi kaip vijurkas, raitydamas liaudiškus šokius. Jei tai jam padeda, negi barsi?
Kažkuriuo momentu jis netgi įsigudrino kirsti man atgal, bet aš sulaikiau jo kirtį ir be perspėjimo užpuoliau dar greičiau, ketindamas iš jo išspausti maksimalią naudą.
Paprastai tokiais momentais aš atsiskirdavau nuo pasaulio. Egzistuoti likdavo tik trys dalykai - aš, mūšio lauko siluetas ir jame esantys priešai. Pavojaus atveju tokia būsena kartais aplanko ne vieną karį ar karvedį, kurie pasišventę kovingam gyvenimui. Pastaruoju metu tokion būsenon buvau pakliuvęs tada, kai mudu su Benkartinu užpuolė plėšikai netoli Bakucos. Aš mokėjau tyčia sukelti sau tokią būseną, bet nemėgau to, nes iškildavo realus pavojus mano draugams - aš nebeskirdavau draugų nuo priešų...
Bet dabar priešų nebuvo ir aš surizikavau.
Princo ginklo mostai gerokai sulėtėjo, bet staiga vėl pagreitėjo, mat jam teko atmušti mano kirčius. Aš neabejojau, kad galėsiu sustabdyti ašmenis prie pat jo kūno, bet kol kas viskas klojosi puikiai - visi kirčiai buvo atremti, girdėjau tik duslų ir lėtą Benkartino šniokštimą, o nuo jo liežuvio laaabai jau lėtai tįso ilga, riebi seilė. Regis, jis irgi bus patekęs į panašią būseną, jei jau sugeba įžiūrėti mano kirčius.
Atsitraukiau ir tada atsipalaidavau - laikas ir pasaulis grįžo į savo vietas. Ir garsas... Išgirdau klykiant Komą. Regis, ji plyšojo jau senokai, tik aš iki šiol jos negirdėjau.
- ...Gal pakvaišai, ar ką?! Juk...juk užmuši jį! Tučtuojau lipkit žemėn, kol nepersipjovėt gerklių vienas kitam! Ar girdite?!
Benkartinas bukai dėbtelėjo į ją ir išsišiepė iki ausų, gausiai taškydamasis seilėmis.
- Juk man pavyko, ar ne?- paklausė jis.- Aš tikrai atrėmiau visus smūgius!
- Ką gi, tavo gynyba puiki.- pripažinau. Tačiau pulti taip ir nesugebėjai. Matyt, nelemta... Bent jau gali didžiuotis tapęs savigynos meistru.
Jis didžiuodamasis iškėlė rankas į viršų.
- Girdėjot?!- suriko jis seseriai ir Kazui.- Pagaliau aš meistras!
- Džiaukis, meistre, kad nesi sukapotas gabalais!- piktai sušnypštė Koma.- Jau maniau, kad jūs rimtai susipešėt.
- Ne, visai ne! Aš labai taikus žmogus.- meiliai suburkavau jai į ausį, bet ji piktai purkštelėjo, pajutusi pašaipą ir palindo po lapu.

------------------------

Mėsą mes sukabinome aukštai virš ugnies ir palikome rūkytis iki vakaro, jau suplanavę likti čia per naktį. Man niekaip neišėjo iš galvos lyg ir pavykęs Benkartino virtimas "pusiau velnių medžiotoju" ir dabar aš susimąsčiau apie praktiškesnį šios pragaro savybės panaudojimą. Benkartiną buvau pavertęs virve bei moliūgu, jau neskaitant to atvejo, kai pats per savo žioplumą pavirto kiaule. Visi šie padarai turėjo vieną
bendrą trūkumą - jie nemokėjo kalbėti ir negalėjo savęs atsiversti į pradinį pavidalą. O jeigu aš galėčiau pasikeisti išvaizdą į kiek palankesnę pragarui ir tuo pačiu neprarasti proto bei kalbos padargų? Ir kokie gali būti tie pragaro protingi padarai?
Velniai pačioje pirmoje šio sąrašo vietoje. Jokių kitų nežinojau. O jei bandyčiau virsti savo pasaulio padaru, labai didelė galimybė būti prarytam...
- Kazai!- pašaukiau numirėlį, kuris sėdėjo prie angos į lauką ir iš vytelių pynė kažkokį indą.- Kokios dar pragare veisiasi protingos ir šnekančios būtybės be velnių?
- Žmonės?..- spėjo jis, nesupratęs manęs.
- O be jų?
Jis susimąstė. Tačiau į mūsų pokalbį įsiterpė Koma:
- Dar yra demonai, bet jie nepaprastai reti padarai.- tarė ji.
- Demonai?- apstulbau.- Kodėl aš apie juos nieko nežinau?
- Daugelis apie juos nieko nežino. Velniai jų nemėgsta. Jie tarsi velnio ir šmėklos vaikai - gali pasirodyti bet kur ir išnykti be pėdsakų. Jei jie nori, gali būti apčiuopiami. Be to, jie turi kažkokių magiškų galių. Velniai jų vengia lyg kryžiaus, nors demonų čia sutikti beveik neįmanoma. Sakoma, kad jie netgi ne iš šio pasaulio. Iš kažkokios kitos vietos...
- Kokios kitos? Skaistyklos?
Koma susimąstė.
- Pameni, sakei kad už Rojaus yra dar Valhala? O ką, jei jie visai iš priešingos pusės, tarkim, kažkur iš už pragaro?..
- Na... skamba įtikinamai. Ar tu matei nors vieną demoną?
Ji papurtė galvą.
- O kam tau to reikia?- staiga susidomėjo. Aš trumpai papasakojau jai apie savo pamąstymus. Koma pakraipė galvą, nenorėdama sutikti ir staiga išplėtė akis.
- Tai tu norėtum pasiversti demonu!?- šūktelėjo ji net atsistodama.- Tu supranti, ko nori? Jei prarasi sveiką protą, apie mus daugiau niekas neišgirs!
- Tikiuosi, taip nenutiks. Žinoma, iš pradžių teks išbandyti paprastesnius virsmus. Tarkim, nykštukinis velnias arba velnias - gigantas... Ir jei viskas puikiai pasiseks, tada gal ir demonu. Juk mums keliauti būtų žymiai paprasčiau!
Bet mergina nenorėjo nieko girdėti.
- Ne ir dar sykį ne! Visiška beprotybė! Jeigu tai šitaip paprasta, kodėl niekas iš čia gyvenančių žmonių to nebando? Gal ilgiau pabuvus velniu ar demonu nebeįmanoma atvirsti? Nori baigti kelionę su kanopomis ir uodega?!
- Nepabandysi - nesužinosi, princese.- Pasakiau aš.
- Ne ne!..
- O man mintis patinka,- pareiškė Kazas.- Aš, tiesa, niekuo negaliu pavirsti, bet būtų įdomu pamatyti. Kaip manai, Benkartinai?
- Pritariu seseriai...
- Fui, jūsų didenybe! Ne karališkas požiūris...
- O jeigu tu išprotėsi ir pradėsi žudyti visus iš eilės?- Bandė įrodyti savo Koma.- Galbūt tau atvirtus mes jau būsime nebegyvi...
- Tada aš eksperimentuosiu su Kazu. Be pašalinių.
Ji nepatenkinta purkštelėjo ir nusisuko.
- Na kodėl mums niekaip neišeina neįsivelti į kokią nors velniavą?- Šūktelėjo ji beveik graudžiu balsu.- Negi taip sunku tiesiog išeiti iš pragaro normaliu, žmogišku pavidalu, su galva ant pečių ir dar neįkišus jos kokiam nors pragaro triušiui į nasrus?!
- Tai dabar blogai kad tą triušį pagavom?- paerzinau ją.
- Eik tu šikt!- purkštelėjo mergina.- Gerai žinai, apie ką aš!
Benkartinas pasijudino ir broliškai patapšnojo jai per petį.
- O mažoji princesė, pasirodo, yra bailiukė!- Tarė jis pernelyg gudriu balsu.
- Ir tu eik šikt!- nusipurtė jo ranką mergina.- Man užtektų jėgų jums trims įkrėsti į kailį... tikrai užtektų!
- Būtų įdomu pamatyti,- leptelėjo Kazas.
- Visą gyvenimą sėdžiu pragare, kiekvieną dieną rizikuodama patekti velniams į nasrus kaip koks kepsnys,- tarsi neišgirdusi tęsė Koma.- Kai pagaliau ima ir pasipainioja proga ištrūkti. Manote, dabar norėčiau patirti nuotykių? Tik vieną - atsidurti tarpuvartėje tų kvailų vartų, vedančių iš čia!
- Manau, tavo noras tikrai išsipildys,- pasakiau jai, vos tramdydamas šypseną.
- Taip!- ji sugniaužė kumščius.- Jei jūs nesugalvosit tokių nesąmonių, kaip pasivertimas visokiais demonais. Tada visų norai išsipildys. Tavo, Edvardai, lyg ir išsipildė, ar ne?
- Lyg ir...- sutikau.
- Mano noras?- raukdamas antakius paklausė Benkartinas.
- Aha! Aš galvojau apie tą savižudišką norą medžioti velnius,- priminė Koma. Princas jau žiojosi prieštarauti.
- O mano noras?- tyliai paklausė Kazas. Jo klausimas nuskambėjo taip, tarsi būtų jį skyręs sau. Benkartinas nutilo, taip ir nespėjęs pradėti. Koma nuščiuvo ir sustingo, pusiau pasisukusi į mane.
- Išties,- tyliai tęsė Kazas.-Ko šitoj jūsų istorijoj gali reikėti negyvėliui? Jūs štai turite bendrą tikslą - išsinešdinti iš čia. Tik ar man tai pavyks? O jei ir taip - kas manęs lauks už vartų? Jau neminėsiu gyvųjų pasaulio - aš juk net pro Rojų nepraeisiu!..
- Tai kodėl tu su mumis?- Paklausė Benkartinas.
- Velniai rautų! Tai man reikėjo vėl pasikabinti ant to paties medžio ir likti ten, kol išsikraustysiu iš proto? Su vėjais bendrauti, žinok, nesinori... Pamąstykim.
Maisto man nereikia. Skausmo, šalčio nejaučiu, oras taip pat nebūtinas. Su moterimis... patys žinot, kaip ten išeitų su tomis moterimis. Nebent su tokiomis supuvusiomis, kaip ir aš. Tai kas man lieka? Judėti, žiūrėti ir klausytis! Ir nenumirt iš nuobodulio...
Kazas sukikeno ir numojo ranka.
- Nusišnekėjau. Juk daugiau numirt aš negaliu...
Princas brūkštelėjo skudurėliu per savo kardo ašmenis ir man nejučia išsprūdo:
- O jeigu tave sukapočiau į smulkius gabalėlius ir po to dar sudeginčiau?
- Na... turėtų būti įdomu.- Kazas nusišypsojo.
Koma, nusiraminusi po barnio, atsisėdo ant šaknies siūlelio ir ėmė šaka baksnoti lauže degančius pagalius. Pliūptelėjo kibirkščių spiečius.
- Pabandom?- aš siektelėjau savo kardo.
- Ei, tik nepradėkit vėl savo eksperimentų!- Perspėjo mergina.- Tik ne čia!
- Eime,- atsistojo numirėlis. Mudu išlindome iš slėptuvės laukan. Matyt, Kazas nelabai terūpėjo Komai, nes ji pasiliko viduje, tik Benkartinas prisidėjo, susidomėjęs būsimu reginiu.
- Nukirsk galvą,- ramiai pasiūlė numirėlis.
- Che... O jeigu tu nenumirsi?
- Na, tada bus dar įdomiau,- susirūpinęs burbtelėjo Kazas.- Siūsim galvą į vietą.
- Palauk!- Aš nuleidau kardą.- Nieko nebus. Aš tikrai nesiūsiu! Jei taip, tai užmiršk.
Kazas pažiūrėjo į Benkartiną. Tas neramiai pasimuistė.
- Siūti aš nemoku...
- Pats žinau kad nemoki, avine! Bet gal malonėsi mane sukapoti?
- Aš - princas, o taip pat velnių medžiotojas Benkartinas, o tu dar pasigailėsi!
Mano mokinys mokėsi vis sparčiau. Jau sugebėjo apsisaugoti nuo bandymų paversti kažkuo kitu.
Numojęs ranka įlindau slėptuvėn ir pamačiau dvi piktas akis, stebinčias mane. Po akimirkos tos akys nukrypo į ugnį.

---------------------

Temo. Viduje rausva, iš lauko sklindanti šviesa pamažu virto gelsva, ne tokia ryškia. Laužas degė nesmarkiai ir beveik nerūko. Man už nugaros abu peštukai aiškinosi dėl sukapojimo metodo ir "kas bus po to". Aš priėjau prie Komos ir atsisėdau šalia, ant žemės, nes šaknies siūlas buvo per trumpas dviems. Princesė buvo pavargusi ir aiškiai nepatenkinta.
Princesė... Kažin, kiek princesių jos vietoje imtų ir išsikraustytų iš proto? Kiek jų skųstųsi skaudančiomis kojomis po ilgo dienos žygio? Ne, ši mergina mano akyse tikrai nebuvo princesė. Taip, kartais ją taip pavadindavau, bet ji niekuo nepriminė tų išlepintų, išpopintų būtybių, kokių mačiau daugybę Pjestro Alibahe,
Tehamare, Avente ar bet kurioje kitoje šalyje, kurioje turėjau malonumo dirbti jos valdovui.  Tenykščių, o ypač Tehamaro valdovo dukterų be vežimų, minkštų pagalvių po jų užpakaliukais bei didelės palydos nė nebūtum išvedęs pasivaikščioti, jei tik tokią procesiją galima vadinti "pasivaikščiojimu"... Neduok Dieve tokios kelionės metu sulūžti vežimui!  Kartą teko stebėti liūdną vaizdą - princesė grįžo namo pėsčia iš kito pilies kiemo galo. Kol nusigavo iki savo kambarių, dailios kojelės buvo nutrintos vos ne iki kraujo. Kraupu...
Nejučia pažvelgiau į Komos pėdas.
Nuo kulno iki pat kelio vingiavo siauras, beveik nunykęs randas. Vietomis oda šalia jo buvo pageltusi, tarsi kažkada ten būta sumušimų žymių. Pirštų per apavą
nesimatė.
- Iš kur tai?- perbraukiau pirštu per randą, vos liesdamas.
- Nuo grandinių,- atsakė ji nėmaž nesutrikusi.- Jie suriša ką tik pagautus belaisvius, supančioja grandinėmis... kol jie apsipranta su jų auromis. Tada paskiria į darbo vietas. Man teko dirbti toje užeigoje.
- Per dešimt metų bet kas palūžtų. Tu labai stipri.
Ji paraudo bet tuoj skubiai pasakė:
- Man tada buvo aštuoni metai. Vaikai čia greitai pripranta, jei jų nesuvalgo anksčiau...
- Vis tiek... Tokia stipri princesė kaip tu būsi labai reikalinga  savo tėvui, jei Benkartinas iškeliaus. O jis tikrai iškeliaus - neabejoju. Karalius iš jo prastas ir jis, kaip ir aš, trauks dirbti savo naujojo darbo... Taigi, lieki tu...
- Kur keliausi, Edvardai?- Staiga paklausė ji.
- Ee...dar nežinau. Jei Cacoje viskas bus gerai, trauksiu į šiaurę. Jei atmintis manęs neapgauna, ten Zorhunų imperija.
- Klysti. Zorhunija į vakarus nuo Cacos. Šiaurėje rasi Nakrų žemes.- Ji šyptelėjo, didžiuodamasi savo geografijos žiniomis.- Tačiau tu juk nesiruoši keliauti vienas?
- Nesitikėk, kad imsiu su savimi tavo brolį!
- Galvojau ne apie jį,- princesė paglostė savo išsitaršiusią juodą kasą. Nustebęs pažvelgiau jai į akis.
- Nori kartu su manimi?- Pasitikslinau. Ji linktelėjo ir vėl paraudo, šįkart smarkiau. Kokia viliojanti mintis.- Bet... tavo rūmai, tėvai ir tarnai!.. Tu dar negrįžai, o jau nori išlėkti kažin kur...
- Man nereikia rūmų ir tarnų!- mergina ryžtingai papurtė galvą.- Ne. Bet tėvų išties labai pasiilgau. Tu juk pats sakei, kad dar šiek tiek liksi Cacoje.
- Tik tiek, kiek užtruks spąstų patikrinimas - ne daugiau.
- Nesvarbu,- atrėžė ji.- Laiko užteks ir pasisveikinimams ir atsisveikinimams.
Aš nustebęs stebėjau ją, užmiršęs mirksėti. Jei šita jauniklė mane nusižiūrėjo, tai išties rimtai įklimpau. Jei ji nepaisys proto balso ir patrauks paskui mane, šalis liks be jokio valdovo, o tai reiškia vieną - prasidės neišvengiamos pjautynės dėl karūnos tarp didikų. O jie būtinai pasistengs, kad šalyje kiltų kur kas didesnis
konfliktas, kurio metu rojus bei pragaras pasipildys naujais gyventojais. Ir visa tai - dėl vienos merginos!
- Na pasakyk ką nors!- neištvėrė Koma.- Tu kažkoks keistas, Edvardai. Vos tik paliečiu tave, tu taip krūpčioji, tarsi bijotum užsikrėsti maru. Betgi aš nesergu!- Ji padėjo ranką man ant peties.- Gal tu nekenti princesių?
- Mm...- ji išties mane šiek tiek sutrikdė.- Nejaučiu tau jokios neapykantos, tačiau tu teisi - princesių aš tikrai labai nemėgstu.
- O!..- ji atitraukė ranką.
- Tačiau tu visiškai nepanaši nė į vieną tų, kurių nekenčiu - prisiekiu!- skubiai pridūriau.- Žinai, kaip atrodo tikros princesės? Ee...nepyk - aš turiu galvoje tas, kurios dabar sėdi rūmuose...
- Ir kaipgi jos atrodo?- Piktokai paklausė ji.
- Jos labai gražios ir visiškai kvailos - tarsi specialiai išveistos. Jos netgi apsirengti be savo tarnaičių negali. Garantuoju - nežinotų, nuo kurio galo pradėti...
- Tai reiškia,- pertraukė mane Koma,- kad aš protinga ir bjauri? Aš tau nepatinku?
- Visai ne!- pliaukštelėjau sau per kaktą.- Visai ne tą norėjau pasakyti...
- Nesinervink. Giliai įkvėpk,- ji tai pasakė taip švelniai, kad man sekundei užgniaužė kvapą.- Žinai, aš ne akla - mačiau, kaip tu į mane žiūri. Ar aš tau patinku?
- Labai...- prisiverčiau pasakyti. Po velnių, kas čia daros?! Bet kurioj smuklėj bet kurią mergužėlę kabinčiau net nesusimąstydamas, o su šita kažkaip neišeina...
Komos akys suapvalėjo.
- Tai... gal tu jau turi savo moterį?- sušnabždėjo ji.
- Ne. Jei tokią ir turėčiau, jai su manim būtų labai sudėtinga gyventi. Pati matai, kaip aš gyvenu. Aplink mane daugiau velnių, nei paprastas žmogus pamato per visą gyvenimą.
- Na, aš irgi velnio nešta ir pamesta,- nenusileido ji.
- Sutinku. Tokios princesės kaip tu man dar neteko matyti!
Ji patempė lūpą ir staiga nusijuokė:
- Žinai, mes kažkaip labai keistai flirtuojam!
Nusijuokiau ir aš. Ir pajutau, kaip ausys kaista.
Staiga abu išgirdome kirčio garsą, atsklidusį iš lauko. Kažkas sušniokštė lyg koks byrantis smėlis tekėtų per metalą. Lauke aiktelėjo Benkartinas.
- Ką jie ten daro?- sunerimo mergina.
- Turbūt Kazui galvą nurėžė...
- Ot kvaili žaidimai!- Pasipiktino ji.
Vidun kyštelėjo numirėlio galva, bet ji buvo savo vietoje - ant Kazo pečių.
- Taip ir maniau - aš nemirtingas.- atsiduso Kazas, griūdamas ant žemės, prie ugnies.- Kūnas tiesiog subyrėjo į dulkes ir vėl susiklijavo. Matyt, kentėti  man lemta amžinai.- Ir jis sukikeno.
- Tu jau seniai nebekenti.- pastebėjau.
- Nebekabu medžio viršūnėje - tas tiesa. Tačiau kartais nuobodulys taip užkamuoja... Verčiau pabandysiu užmigti - gal netyčia pavyks!
Princas grįžo vidun aiškiai nepatenkintas. Tikriausiai jam būtų gerokai palengvėję, jei Kazas būtų subyrėjęs į druzgus ir nebesusiklijavęs. Nieko netardamas, jis kardu nurėžė mėsos gabaliuką nuo kepsnio ir, kažką bambėdamas, nuėjo į kampą. Lauke taip sutemo, kad vienintelė šviesa, kurioje galėjome ką nors matyti, buvo skleidžiama laužo ugnies. Tolimame kampe Benkartino beveik nesimatė. Kurį laiką iš ten netilo čepsėjimas, po to ausis pasiekė neįkyrus knarkimas.
Kazas kiek pagalvojo, tada atsistojo ir nuėjo į kitą kampą. Įžiūrėjau prietemoje, kaip jis pasiklojo siaurą medžio lapo juostą ant žemės, kita užsiklojo ir dar vieną, mažesnę, užsidėjo ant galvos. Mintyse iš visos širdies palinkėjau jam užmigti.

Lauke atgijo nakties gyvūnai. Iš pradžių tikriausiai nubudo vabzdžiai, nes kai kurie garsai smarkiai priminė žiogų čirpimą. Ypač išsiskyrė kažkieno bosinis "cok cok cok cok", kuris be paliovos kartojosi netoli mūsų, tam tikrais lygiais tarpais nutildamas. Visiškai nesupratau garso, primenančio karvės mūkimą, kilmės -
karvių pragare nemačiau nė vienos, o ir garsas buvo nepalyginamai plonesnis.
Tada pabudo medžiotojai.
Iš pradžių gerokai išgąsdino siaubingas klyksmas kažkur giliai girioje. Tarsi klyktų žmogus, kuriam prieš akis jau veriasi jam skirti nasrai. Klyksmas kartojosi kelis kartus, sulig kiekvienu stačiai kraujas gyslose sustingdavo... Aš varčiau peilį rankoje, galvodamas, kaip pasisekė Benkartinui, kuris ramiai sau pūtė į akį.
Dabar užmigti nė už ką nebūčiau pajėgęs. Koma taip pat nerimo savo kailyje.

Staiga išgirdome kūdikio verksmą...
Koma pašoko ant kojų. Ji visa virpėjo.
- Girdi, Edvardai?!
Kūdikio verksmas nesiliovė. Lyg ir visai netoli. Pamesto, alkano kūdikio verksmas. Tik ar tikrai kūdikio?.. Kažkur, maždaug tokiu pat atstumu, išgirdome riaumojimą.
- Nusiramink,- aš lengvai paliečiau jos pečius ir priverčiau atsisukti.- Tai ne kūdikis.
- Betgi garsas toks tikras! Jį reikia surasti, kol...
- Ne!- nutraukiau ją.- Įsiklausyk!
Verksmas ėmė garsėti, kol staiga suplonėjo ir ėmė kilti beveik klausiamąja tonacija - ir staiga nutrūko. Garsas, kuris iš pradžių kėlė graudulį, dabar atrodė visiškai nenormalus.
- Tai kažkoks laukinis padaras,- tyliai pasakiau.- Mėgdžiotojas. Mums reikia uždengti įėjimą. Mėsos kvapas juos privilios.
Iš lapo likučių išpjovėme didelį dangtį ir šiaip ne taip įstatėme į vietą. Lapas ties kotu buvo gan storokas ir dangtis išėjo visai padorus.
- Imk.- ištiesiau merginai kardą.- Jis tam, kad nusiramintum. Tikiuosi, moki juo naudotis?
- Nelabai. Aš geriau valdau lazdą.
- Na, dabar tokių yra tik miške. Rytoj išpjausiu. Kol kas pasistenk nenusirėžti sau galvos.
Skubiai supakavome mėsą į lapo atraižas ir tvarkingai sudėjome į kelioninius krepšius. Dabar ji skleidė mažiau kvapo. Prigesinau ugnį ir padėjau šalia šapų, kad galėčiau greitai uždegti, jeigu reikės. Patogiai įsitaisiau ant žemės, peilį įsmeigęs į šaknį virš galvos. Miego beveik nesinorėjo. O ir nebūčiau užmigęs, kai aplink ūbavo, klykavo ir čiaudėjo nenormaliausiais balsais. Kartais atrodydavo, kad padaras užsiropštė ant stogo ir tuoj įlūš pas mus... nors lapas iš tiesų net nevirptelėdavo.
- Tau baisu?- išgirdau Komos balsą.
- Man neramu, kad neužmigsime iki ryto...
- Dabar aš suprantu, kodėl ji vadinama Klyksmų Giria,- mergina giliai atsiduso.
Iš kvėptelėjimo supratau kad ji virpa. Mintyse sukeitęs save su ja vietomis, supratau kad tikrai vienam būtų baisoka, jei visi knarktų, lauke siautėjant tokiems triukšmams, o aš likčiau budėti, negalėdamas dorai apsiginti.
- Eikš čia.- ištiesiau į ją ranką.
- A?.. Ką?..
- Ateik arčiau.
Ji prisislinko visai arti ir prigludo man prie šono. Aš apglėbiau ją dešine ranka.
- Įsitaisyk patogiau ir miegok.
- Neužmigsiu...- bandė prieštarauti ji.
- Užmigsi. Pažadu.
Ji pasimuistė, bandydama patogiau įsitaisyti, galop liko sėdėti, nugara atsirėmusi į mano dešinį šoną, galvą padėjusi ant mano sulenktos rankos, kuria laikiau savo
kelius.
Kažkur tiesiai virš mūsų sužviegė nesavu balsu. Instinktyviai jau siekiau peilio virš savo galvos, bet persigalvojau.
- Juk sakiau, kad neužmigsiu,- tarsi papriekaištavo mergina.
Jau norėjau paprieštarauti, tarti ką nors priešingai, kai mūsų dangtis virptelėjo ir pro tarpą kamputyje, prie stogo, vidun įpuolė kažkoks mažas padaras.
Dabar jau peilis atsidūrė mano delne, o Koma čiupo kardą. Paspyriau į ugnį pagalį, ugnis šoktelėjo ir prašviesėjus ant žemės išvydau mažiuką paukštį, trumpu, plačiu snapu, pilkomis plunksnomis ir žvitriomis akutėmis. Išsigandęs mūsų, plunksnuotis puolė atgal, bet neberado plyšio, pro kurį įlindo. Tai ir pradėjo maltis palei visus kampus, prikeldamas Benkartiną ir priversdamas Kazą atsidengti. Pastarasis, pamatęs svečią, abejingai purkštelėjo ir vėl pasislėpė po savo lapais.
Teko šiek tiek praverti dangtį. Paukštis, radęs tarpą, įlindo į jį, trumpam atsisuko ir pražiojo snapą.
Iš mažytės gerklės nuskardėjo tas pats  siaubingasis klyksmas, stingdęs mums kraują. Benkartinas tiesiog suakmenėjo iš nuostabos. Koma sviedė į paukštį pagalį,
tas pasibaidė ir vos spėjo šmurkštelėti laukan. Mergina pažvelgė į mane ir nusijuokė. Aš sukikenau - tai štai, ko mes visą laiką bijojome! Dabar baimė virto nuostaba - kaip toks mažas gali tiek išbliauti!
Vis dar tebekikendami kaip puspročiai, įstatėme dangtį į vietą.
- Na, dabar aš tikrai užmigsiu,- susitvardė mergina.- Jei tik vėl nepravirks kūdikiai...

---------------------

Vos tik pramerkiau akis, kilo nenumaldomas noras suskaičiuoti, ar visi vietoje. Jau buvo rytas - paukščiai nutilo, girdėjosi tik medžių ošimas.
Visi buvo čia. Netgi Kazas tebegulėjo užsiklojęs. Atsargiai atsitraukiau nuo Komos, kuri miegojo atsirėmusi į mano petį. Pavyko ją paguldyti ant žemės nepažadinus. Įsitikinau kad sargybinė iš jos tikrai prasta - miegojo kaip užmušta ir net nekriuktelėjo judinama.
Keturpėsčias priropojau prie Kazo ir kilstelėjau lapą.
- Neįtikėtina!..- išsprūdo man.
Numirėlis miegojo - kitaip pavadinti negalėjai. Gilus, lėtas kvėpavimas, sunkiai užmerktos akys. Neabejojau, toks kvėpavimas - tik iš įpročio, nes Kazas puikiai galėjo išlikti ir net nekvėptelėjęs. Kažkokiu būdu jam pavyko užmigti.
Bakstelėjau koja. Jis net nemirktelėjo. Aišku, jis juk nejaučia nei smūgių nei skausmo...
- Kelkis!- riktelėjau ausin. Būtent riktelėjimas ir padėjo. Jis atsimerkė ir bukai dėbtelėjo į mane. Palengva jo veidą nutvieskė nuostaba.
- Ką...- jis atsisėdo ir nusimetė lapą.- Aš...aš juk buvau užmigęs! Po velnių, Edvardai, aš juk sapnavau! Sapnavau save gyvą, gyvenantį prieplaukoje! Aš taip senai miegojau ir taip senai sapnavau! Pagaliau prisiminiau, kaip tai nuostabu!
Nuo jo šūkčiojimų pabudo Koma su Benkartinu.
- Aš esu pirmas miegantis numirėlis!- Klykavo Kazas.
- Kas nors, nudėkite jį!- sudejavo neišsimiegojęs Benkartinas. Tačiau aš atsigulti jam nebeleidau.
Prasiblaivė, kai pakavo savo daiktus į krepšius.
Džiaugdamiesi gražiu oru, jei tik šlykščiai rausvą ryto rūką galima taip pavadinti, mes įžengėme į Klyksmų Girią ir patraukėme link kelių sankryžos, neišleisdami pagrindinio kelio iš akių ir vis dar nedrįsdami keliauti juo.
Ir ne be reikalo. Dieną pirmąsyk išvydome pragaro žirgus, nešančius raitelius - velnius tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir šiaip netrūko nieko gero nežadančių keleivių.  Dieną miške nesutikome jokių gyvybei pavojingų padarų, o tie, kuriuos pamatėme, buvo per daug nekaltučiai, kad mums pakenktų.

Tai nutiko pietų poilsio metu. Sustojome tarp trijų gigantiškų medžių, pasistatėme nedidelę stovyklą iš lapų ir susėdome užkąsti. Pavalgę mudu su Kazu nuėjome "apsidairyti", nors iš tiesų aš norėjau pabandyti kuo nors pasiversti. Koma su didenybe liko ilsėtis, nors mergina pasiliko gan nenoriai.
- Mums pradžiai neprošal būtų susitarti dėl atsivertimo žodžių.- neryžtingai aiškinau Kazui.- Man visai nereikia, kad mane atverstum "tiesiog Edvardu". Pats supranti, kad gali nukentėti mano darbiniai įgūdžiai. Todėl visą laiką mane atversk į "velnių medžiotoją Edvardą". Žinoma, žmogų...
- Tiek man visai aišku,- nekantriai tarė Kazas.- Greičiau, pradedam! Kuo virsi pirmiausiai?
- Pradžiai užteks nykštukinio velnio. Bet aš juo pasiversiu pats!
- Kaip nori...
Aplink gūdi giria, aš virpu kaip lapas, bet toli gražu ne iš baimės. Ne, klystu. Baisu, bet ne taip, kaip turėtų būti...
Po velnių, susipainiojau...
- Gal man suteiksi malonumą?- Pasiteiravo Kazas.
- Ne, aš tuoj... Tik reikia susikaupti, štai taip.- Aš giliai įkvėpiau.- Aš esu nykštukinis velnias!
- Valio - tu tai pasakei!
- Taip, bet jaučiuosi visai įprastai.- Pasikrapščiau pakaušį.- Reikia palaukti. Benkartinas arbūzu irgi ne iš karto pavirto.
- Ką?! Kaip? Tu didenybę buvai pavertęs arbūzu?!
- Šiaip ten buvo moliūgas...- aš pasikasiau uodegos galiuką ir sukaukšėjau kanopom.- Tik aš tada netyčia.
Palauk, kokia uodega, kokios kanopos?!
Mano ūgis greitai mažėjo. Tuoj į Kazą žiūrėjau iš apačios į viršų. Oda pasišiaušė trumpu, tankiu kailiu, snukis ištįso, liežuviu perbraukiau aštrias iltis. Ir liežuvis pailgėjo vos ne trigubai. Drabužiai karojo kuo laisviausiai. Apsisukau vijurku aplink, apžiūrinėdamas save. Protas buvo aiškus, kaip visada.
- Neblogai.- urgztelėjau.- Reikia rasti balą, noriu pažiūrėti į save. Ne, nereikia... Pažiūrėsiu į peilio ašmenis...
Snukis prašyte prašė smūgio lazda. Akys geltonos, su juodais rutuliukais vidury, nosis plokščia, dantys išklerę lyg vežimo rato stipinai po įnirtingų lenktynių. Ir dar ragai... Tiesiog gražuolis!
- Atversk mane!
- Hmm... Tu esi velnių medžiotojas, žmogus Edvardas.
Gaila buvo atsisveikinti su savo urgzčiojančiu balseliu - jis man pradėjo patikti. Uodega pradingo, aš vėl išaugau iki normalaus ūgio, vos nesudraskydamas persisukusių marškinių.
- Lyg ir normaliai atrodai.- abejodamas Kazas apėjo aplink mane.- Nematau jokio skirtumo.
- Taip ir turėtų būti. Gerai, praleiskime paprastą velnią ir imkimės velnio - giganto.- Aš pasitryniau rankas.
- Tu esi velnias gigantas!- linksmai šūktelėjo nenuorama Kazas.
- Ei, tai turėjau pasakyti aš! Ir... oi, mano drabužiai!- puoliau plėšti nuo savęs drabužius. Kelnes vos spėjau nusimauti, nes pėda beveik ruošėsi įstrigti klešnėje.
Augau kaip pašėlęs, kol ragais įsirėmiau į didžiulio medžio apatinę šaką.
- Fui, net aura tavo kaip tikro velnio!- nusipurtė Kazas, likęs visai mažiukas.
Sulenkiau uodegą ir apsukau aplink save dviem žiedais. Oda juoda, nagai ilgi ir lenkti, o ragai platūs ir ilgi. Aš netgi riaumojau kaip tikras velnias.
- Ei, tu sveiko proto?- susirūpino Kazas, kai išbandžiau savo balsą.
- Pakankamai.- burbtelėjau.- Bandau save...
Tačiau vieną trūkumą pajutau išsyk - aš nebeskyriau spalvų. Viskas aplink nusidažė pilkais tonais, o miško gyventojų balsai tapo garsesni. Pajutau netgi silpną kvapą, kurio anksčiau negalėjau užuosti. Aš netgi galėjau tiksliai parodyti, iš kur jis sklinda.
- Aš esu velnių medžiotojas Edvardas, toks, koks buvau prieš pavirsdamas nykštukiniu velniu.- Burbtelėjau sau.
Kai sumažėjau ir atvirtau savimi, drabužių rengtis neskubėjau. Kas žino, kokio dydžio bus demonas?
Vėl galėjau skirti spalvas ir tai mane labai džiugino.
- Aš esu...demonas.- lėtai sumurmėjau. Velniai žino, kas dabar galėjo nutikti...
Staiga pradėjau tirpti. Nuo manęs pasipylė į vandenį panašus skystis, kuris iškart garavo, virsdamas juodu rūku. Pajutau, kaip pamažu prarandu regėjimą, klausą, uoslę, bet ne protą. Šis buvo aiškus kaip visada. Be to, aš puikiai suvokiau savo dabartinę būklę ir savo naujojo pavidalo formą bei dydį. Virtau juodu debesimi.
Galėjau judėti visomis kryptimis, bet kokiais greičiais. Praradau šalčio ar šilumos jausmą, lytėjimą...
Ne, lytėjimą aš visgi suvokiau, bet gerokai kitaip. Be to, aš galėjau įgauti bet kokią materialią formą.
Vos tik tai suvokiau, susikaupiau ir ėmiau virsti atgal į žmogų. Nusilipdžiau kojas, rankas, liemenį, galvą ir užpildžiau vidų tuo, kas iš manęs liko. Ne kokia nors mėsa, o rūku. Aš neturėjau kraujo, mano krūtinėje neplakė širdis, tačiau aš buvau gyvas ir galėjau matyti.
- Broleli, ar čia tikrai tu?- abejodamas paklausė Kazas.
- Pats tuo nesu tikras...- atsakiau. Mano balsas aidėjo dusliai, tarsi kažkas urgztų iš gilaus šulinio. Kalbėjau, nors nekvėpavau ir žodžiai tikrai negalėjo atsirasti mano lūpose. Bet jie buvo.
- Pamačiau, kad tavo akys kitokios, tai ir suabejojau...- numirėlis apėjo mane.- Bet kūnas kaip tikras. Tai tu tikrai demonas? Ar moki kokių nors burtų?
- Nežinau. Reikėtų pabandyti ką nors išburti.
Ką čia pabūrus? Ir kaip? Aš net nenutuokiau, nuo ko pradėti, tačiau man dingtelėjo, kad griaunantys bei naikinantys burtai turėtų būti patys lengviausi.
Man užkliuvo nedidelis medis, kuris augo už kelių žingsnių, po kelių metų ketindamas tapti tokiu pat milžinu, kaip ir jo broliai. Man jis nepatiko.
Įsakmiai mostelėjau ranka ir jis plykstelėjo akinančia liepsna. Štai taip! Užtenka tik labai panorėti ir bus įvykdyta.
Baigiau deginti medį, tuo pat metu gręždamas skylę kitame medyje. Pirmą kartą turėjau tokią jėgą ir skubėjau ja atsidžiaugti. Mane ji svaigino. Dabar jokie velniai nebaisūs!
- Tu esi velnių medžiotojas Edvardas, toks, koks buvai prieš pavirsdamas į nykštukinį velnią.- Staiga išgirdau Kazo balsą.
- Ei!- nepatenkintas atsisukau į jį ir burtai nutrūko. Aš jau virtau žmogumi. Mane apėmė keistas silpnumas ir jis tesėsi tol, kol virsmas baigėsi.
- Gerokai išgąsdinai mane su savo burtais.- tarė Kazas.
Akimirką jau buvau beįsiuntąs, bet staiga supratau, kad  visa savo esybe buvau bepasiduodąs šėtoniškiems kerams. Taip, magija išties lengvai užvaldo protą.
- Ačiū.- pasakiau jam ir ėmiau rengtis.

-----------------------

Mums grįžus, abu karališkieji asmenys jau buvo pasirengę keliauti.
- Girdėjau velnio riaumojimą,- neramiai pasakė Koma.- Geriau dinkime iš čia kuo greičiau. Kur judu buvot? Šaukiau jus visa gerkle...
- Medžiojom.- Už mane paaiškino Kazas.
- Kur tada laimikis?
- Nesėkminga medžioklė. Prasta diena.
Koma įtariai nužvelgė mudu bet nieko daugiau nepasakė.

Mūsų nematomas kelias vedė per didžiulius atvirus plotus, dengtus tokia pat neįsivaizduojamai didele lapija. Po milžiniškais medžiais nežėlė jokie krūmai, čia buvo tik gumbuota, plika žemė. Ir kelias gan neryškiai matėsi, palikęs kairėje pusėje per ketvirtį mylios. Po pusvalandžio pasiekėme nedidelę miško pievą, aplenkėme ją ratu ir kitoje pusėje augusiuose krūmuose mus staiga pasitiko grėsmingas kiauksėjimas bei lojimas.
Koma, žingsniavusi pirma, atšoko ir atstatė savo naująją lazdą, kurią jai išdrožiau iš šaknies šįryt. Rodės, tankmėje tūno tuntas mažų šunų... Matyt, aptikome visą irštvą.
Šakos sulingavo, iš lapijos išniro juoda, gauruota galva. Ji įnirtingai suskalijo plonu balsu. Tai buvo jaunas šunytis, gal poros mėnesių amžiaus. Šalia išniro kita galva. Kitoj pusėj - trečia...
Visos trys suvambrijo ir metėsi į priekį.
- Oi!- suriko Koma.- Kas... kas čia?.. Trigalvis šuo?! Matyt, sapnuoju!
Padaras išties turėjo tris galvas ant trijų kaklų. Vizgindamas gauruotą uodegą jis lėtai artinosi prie merginos. Dvi kraštinės galvos uostė orą į šalis, vidurinė aršiai skalijo. Iš krūmų išlindo dar du tokie pat.
- Edvardai, daryk ką nors!- sucypė princesė. Šuo prisiartino prie jos ir ėmė uostyti jos kojas. Sumosavo uodega tarsi kokia švytuokle...
- Tu jam labai patinki.- pasakiau. - Antraip jis taip nemosuotų savo šluota.
- Norėjai pasakyti, aš jam skaniai kvepiu?! Ačiū! Nudėk jį, greičiau!.. Oi!
Ji klyktelėjo ir atšoko, bet šuo neatstojo.
- Ciū ciū, eikš čionai, mažas gauruotas padare!- meiliai sucypavau.- Eikš pas dėdę Edvardą, jis tau duos gabalą skanios mėsytės... Benkartinai, nestovėk, kai tavo seserį valgo! Trauk mėsą!
Benkartinas skubiai ištraukė triušio gabalą ir aš gundančiai sumosavau juo ore. Šunys trūktelėjo nosimis ir metėsi ant manęs. Išmečiau mėsą ir atšokau, Jie ėmė peštis tarpusavyje.
Benkartinas praskleidė krūmų šakas, pažiūrėjo žemyn ir riktelėjo:
- Ei, pažiūrėkit čionai! Radau jų motiną!
- Bėgam!
- Nereikia. Ji nebegyva,- princas pasitraukė į šoną, parodydamas ant žemės gulinčią trigalvę kalę.
- Cerberė patelė,- pažino Kazas.- Nudvėsė. Vaikai liko be pieno...
- Dinkim iš čia, kol jie mėsą ėda,- pasiūlė Koma.- Kas nutiks, kai ji mums pasibaigs? Kurį iš mūsų jie griebs pirmą?
Man taip pat nesinorėjo prasidėti su visai nepažįstamais šunimis. Dar blogiau - cerberiais. Ir dar trigalviais. Man rodės, kad tai ne trys, o devyni šunys. Kiekviena galva elgėsi pernelyg savarankiškai.
Nuėję nuo krūmų gerą galą, lengviau atsidusom. Tačiau džiaugtis buvo dar anksti. Tolumoj tylant peštynių garsams, visai netoli pamačiau juodą siluetą, kuris atsargiai sekė mus. Paliepiau visiems nesustoti, pats atsilikau ir ėmiau stebėti, prisiglaudęs prie medžio šaknies.
Atsargiai uostinėdamas mūsų pėdas, cerberis judėjo lėtai ir nerangiai. Vienas iš trijulės, be jokios abejonės. Radęs vietą, kur stabtelėjau perspėti kitų, jis apsisuko kelis kartus, nenuleisdamas visų trijų nosių nuo pėdų, tada pakėlė vieną galvą ir apsidairė. Ir pamatė mane. Kitos dvi galvos taip pat  pakilo, uodega sujudėjo.
Trumpai sulojęs jis pabėgo kelis šuolius į priekį ir atsistojo ant užpakalinių kojų, priekinėmis atsiremdamas į šaknį, ant kurios stovėjau.
- Dink iš čia,- ramiai pasakiau.- Tau su mumis nepakeliui.
- Vau!- pasakė cerberis ir pabandė mane pasiekti dantimis. Viena galva pažvelgė, kur baigiasi šaknis ir paragino visą kūną nulėkti prie siauragalio. Cerberis užsiropštė ant šaknies.
- Stok, jau per arti!- perspėjau piktai.- Nori mėsos? Gerai, gausi, bet paskutinį kartą. Kitą porciją turėsi susimedžioti.
Numečiau jam dar gabalą rūkyto triušio. Šis buvo įvertintas palankiai. Cerberis apsilaižė ir sustingo, laukdamas pakartojimo.
- Ne ne, drauguži! Dabar tau metas atgal, o man - į kitą pusę. Praleisk mane.
Šuo suvizgino uodegą bet nepasitraukė.
- Neturiu.- skėstelėjau rankomis.- Viskas. O tas kvapas iš krepšio ir yra tik kvapas. Jis tuščias. Viskas. Iki. O dabar pasitrauk!
Cerberis nusivylęs graudžiai viauktelėjo. Nežinia kodėl, bet man jo pagailo. Atsitūpiau ir leidau jam apuostyti mano rankas. Pagaliau gavau progą jį paglostyti. Jo kailis buvo labai tankus ir švelnus. Cerberis iškart nuvirto ant šono ir ėmė gaudyti mano ranką, kaip tai daro visi jauni šunys. Kai visos trys galvos gavo progą draugiškai apžioti mano delną, taikos sutartis buvo pasirašyta.
- Nori keliauti su manimi?- glosčiau galvas paeiliui.- Jei būsi geras ir nesuėsi naktį princesės, gausi daug mėsos ir užaugsi toks didelis ir stiprus, kaip jautis! Bet suprask mane, mažiau - cerberis ir žmogus... na, gan keistoka pora, ar ne? Beveik tas pats, kas prisijaukinti ryklį karvių medžioklei.
Cerberis nesutikdamas draugiškai įkando.
Atsistojęs nušokau nuo šaknies, vos neišsisukdamas kojos. Šuo nulėkė šaknimi ir atbėgo nuo siauragalio.
- Tavo vardas nuo šiol bus Kandas.- pasakiau.- Nes turi daug baisių dantų. Ir nasrų taip pat. Bet jei dar sykį man įkąsi, mažiau, pavadinsiu tave Višta. Turėk tai bet kurioj savo galvoj.
Trijulės pėdsakai buvo pakankamai ryškūs ir kvapnūs - net aš beveik užuodžiau. Po dešimties minučių mes juos pasivijome. Kadangi cerberis bėgo pirmas, jį pirmą ir pamatė.
- Jau pamaniau kad jis tave suvalgė ir dabar atbėga mūsų!- riktelėjo mano mokinys su kardu rankose, kai pasirodžiau.
- Ramiai, vyruti. Šitas su mumis.- perspėjau.- Visai jaukus cerberis. Pavadinau jį Kandu.
- Jis...glostomas?- įtariai paklausė Koma.
- Taip, bet perspėju - jis kandžiojasi. Nerimtai, tačiau man įdrėskė. Jau geriau glostyk mane - aš irgi glostomas...
Štai taip mes iš ketveriukės virtome penketuku. Kandas buvo įvertintas ir vidutiniškai draugiškai priimtas į mūsų tarpą. Aišku, labiausiai nepatenkintas likau aš, nes prakeiktas cerberis tiesiog įsimylėjo Komos kojas. Kai vakare pagaliau išėjome iš girios ir įsikūrėme jos pakraštyje nakčiai, šuo guolio vietą išsirinko taip, kad visos trys galvos gulėjo Komai ant pėdų. Mergina be paliovos strykčiojo juokdamasi ir kartodama, kad šuo jai kutena... Išvadinau jį visiškai nedėkingu padaru, nes cerberis, surijęs pusę rūkyto triušio, nesiteikė net žvilgtelėti į mano pusę.
Tačiau galop jis nusibodo ir merginai. Prieš užmigdama ji ryžtingai nuvarė cerberį šalin.

-------------------

Aušo eilinis pragaro rytas. Skirtumą tarp šio ir praeitų rytų pajutau tik iškišęs galvą iš slėptuvės. Lijo smulkus lietus. Sunkūs akmens ir uol

2006-02-25 13:49:22

Visi komentarai (3)