Kategorija: Poezija » Eilėraštis
 | Parsisiųsti  formatu
Šešėlių dvasia
... Ir šešėliai pavirpa,
Kad mūzą girdėtų.
Prilaikau šitaip išgirstą žodį-
Te jie virpa,
Tegu nors va šitaip pabūna.
Man svarbu įsisprausti į atmintį jų
Ir kartu pagiedoti.
Net tikiu,
Kad prie lopšio ateisiu
Ir galėsiu pasupti save.
Jau iš tėviškės mano
Seniai net rugienos išėjo,
O šešėliai dar vaikšto žeme.
Kaip raišku ir tylu!
Lyg juose
Susikaupusi
Šklėrių sodžiaus dvasia.
2009-11-10 06:29:01
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
| radaa |
Parašė komentarų: 5454 |
2009-11-12 22:45:37 |
|
|
| Deimantė |
Parašė komentarų: |
2009-11-10 14:22:59 |
Anonimas |
| Puikiai. Ramus kalbėjimas. |
|
| Ražas |
Parašė komentarų: 686 |
2009-11-10 14:02:08 |
|
Užliūliavai savo šešėliais, gimtojo sodžiaus dvasia, pavydžiu Tau, jog atmintyje išsaugojai tėviškės kvapą, deja, negaliu to padaryti, paprasčiausiai būdamas kūdikėliu(dar metukų nesulaukus)kartu su tėveliais palikome gimtus namus, į kuriuos nė sykio jau nesugrįžome, tad menu Žuvų gatvės bruką, kur "ant kampo" prisiglaudėme. Deja, ir tą bruką išardė, išgrindė trinkelėmis. Kartais sapne šaukia mane gimtinė, vadina grįžti, deja, be gimtųjų namų vaizdo, tik pats širdį veriantis šauksmas.
Ilgiuosi, labai ilgiuosi jų, nors nė sykio nematytų, neregėtų. Ačiū Tau, įsidėsiu į atmintį. |
|
Visi komentarai (6)
|
