Parsisiųsti formatu

Iš ligoninės II. Karaliai

Į gyvenimą ateina žodžiai, vardai, nužymintys įvykius, etapus, tampantys jų simboliais. Vieni užsuka trumpam ir jų nelieka nejučia, nepastebimai – išeina nesužeidę, netapę praradimais, tiesiog užsimiršta ir niekada jų nebepasigendi. Ir ateina jie nevienodai – patyliukais, nepastebimai arba įsiveržia staiga, ryškiai, kaip žaibas, kaip prakeiksmas, kaip staiga atpažinta, nei pačios nežinota esanti, svajonė.
Stojo atminty (kada tai buvo?) senovinis pastatas Kauno senamiesty, Kuzmos gatvėj – Psichiatrijos ligoninė. Palatos, kabinetai maži, aukštom lubom, siaurais, grotuotais langais. Mes, grupelė studentų, sėdim susispaudę kabineto pašaly, mums linksma, vaikinai nepraleidžia progos gnybtelti mergaitėms, tos krizena, nelieka skolingos. Šiuo metu mums visiškai nerūpi ta psichiatrija, bet štai dėstytoja atveda ligonį, lydimą sanitaro, pasodina jį prie priešingos sienos. Ligoniui nejauku, jis apsidairo apie save ir su visa taburete pasislenka į kamputį – pasijunta saugesnis, tada nužvelgia mus, bet jo veide neatsispindi jokia mintis, joks jausmas.
Dėstytoja liepia mums pasikalbėti su ligoniu, pamėginti susidaryti nuomonę apie jo psichikos sutrikimą, o pati išeina, palikdama atviras duris.
Tai vienas, tai kitas mėginam prakalbinti ligonį, klausinėdami įvairiausių dalykų, bet šis tyli, jį iš tarpdurio budriai stebi sanitaras – ar nesukelsim agresijos. Bet štai ligonio žvilgsnis sustoja ties mūsų baltapūke Aldute, jis mielai atsakinėja į jos klausimus, o paskui jau ima kalbėti neklausiamas, nebesustodamas, kalbėti įtaigiai, vaizdingai. Jo kalba užvaldo mus, bent jau aš pagaunu save  priimančią viską už tikrą pinigą, kol atsikvošėju – juk tai tik ligonio vaizduotės kuriami vaizdai, bet ir vėl įtraukia jo pasakojimas - kokios nuostabios būdavo vaikystės vasaros senelio sodyboj kaime, ypač įsiminęs vienas vakaras, kai visas dangaus pašalys prisigrūdo baltų debesų, o du iš jų buvo patys gražiausi, su blizgančiais auksiniais pakraštėliais, o ant tų debesų sėdėjo du karaliai – puošnūs, karūnuoti.
Klausiam – kuo jie vardais, tie karaliai?
Pertrauktas ligonis sutrinka, jo veide nusistebėjimas – kaip mes nežinom? Nagi ant kairiojo Aminazinas, ant dešiniojo – Stelazinas*.
Nugriaudi mūsų juokas. Ligonio veidas pasidaro vaikiškai graudus – tie karaliai jam tikri, jie atėjo į jo liguistą vaizduotę vaistų pavadinimais, užvaldė jį.
Dėstytojos būta netoliese. Įėjusi ji mosteli sanitarui išvesti ligonį, ilgai sėdi už stalo ir tyli, paskui ima tykiai kalbėti, kad gal ir gerai, kad nebėra prof. Kuzmos – ar bent suprantat, kaip būtų jį įskaudinęs jūsų juokas? Iš ligonio jokomis aplinkybėmis negalima juoktis, ligonį reikia mylėti. Jei to neduota – ko einat į gydytojus? Ir dar pridūrė – visi mes turim savo Aminazinus ir Stelazinus, tik nesisakom.
Tas pasakymas tada man pasirodė keistas ir neteisingas,  ir koks teisingas jis man atrodo dabar, kai tų karalių vis daugėja ir daugėja.
Į mūsų gyvenimus ateina žodžiai – karaliai, užvaldo visas dienas ir naktis, mintis ir jausmus ir mes vaikiškai nustembam, jei kas nežino jų vardų.
Kodėl rašau apie visa tai?
Šiom dienom ir į mano gyvenimą atėjo dar vienas naujas žodis – karalius, žodis, apie kurio buvimą prieš savaitę aš dar nieko nežinojau. Aš mokausi jį ištarti, kaip kadaise žodį mama, įsimenu jį ir vėl pamirštu, bet dabar su juo man reikės gyventi mažiausiai metus. Tas žodis – Plavix. Ar žinot tokį? Aš irgi nežinojau ir jums nelinkiu sužinoti.
Gydytojai tokiais rimtais veidais sako, kad po koronarų praplėtimo ir metalinių stentų įstatymo be Plavix‘o negali praeiti nei viena diena. Jie patys tuo tikriausiai tiki, kaip prieš pusę šimtmečio tikėjo Phenilin‘u, kūrė jo vartojimo schemas ir ties kiekvieno ligonio netektim tik skėsčiojo rankomis – medicina nėra visagalė. Žinoma, dabar galimybės nesulyginamai didesnės, o jei ir nepasiseks – nu, tai kas?

* Prieš pusę šimtmečio psichiatrijoj plačiai naudotų vaistų pavadinimai.

2009-11-04 04:13:35

Visi komentarai (5)