Parsisiųsti formatu

Daltoniškas ruduo

Ruduo išbarstė lyg mozaiką puokštę
Su įsikūnijusiais spinduliais.
Sakyk, už viską ko labiausiai trokšti?
Ko tavo akys drėksta paryčiais?

Mintis per naktį kala lyg klaustukas, –
Vis gręžia galvą per abi ausis.
Iš nuostabos kepurė net nusmukus. –
Skaudi apgaulė uždengė akis.

Sprangus ruduo ne džiugesiui pasiūtas
Iš lapų kuokštų vystančiais veidais,
Tarsi bespalvėn akys žvelgia atvirutėn. –            
Spalvų vitražan niekas neįleis.

Žalius krantus apleido spalio upė.
Linguoja žemė slegiama naštos.
Net juodai baltas paukštis tyliai tupi      
Ant nespalvotos rudenio laktos.

2009-10-23 12:19:01

Žlėja	Parašė komentarų: 91	2009-10-25 15:50:35
O man atvirkščiai, ne šiltas ir lengvas. Toks stiprus kažkuo, kanda. Galbūt, žinoma, mano vidinė būsena verčia taip interpretuoti

Visi komentarai (5)