Kategorija: Jausmai » Lyrika
 | Parsisiųsti  formatu
Na, eime!
Dievas man liepė būti čia,
šioje žemėje.
Ir aš būnu.
Baigiu atbūt tą amžinybės mirksnį,
vadinamą gyvenimu.
Ir aš – Jo tvarinys,
vardu Adelė,
dar kabinuos į gyvenimą
kaip ta maža skruzdė...
Per tuos nugyventus metus,
kiek tik pamenu,
viskuo aš žemėje buvau:
ir vyturiu, ir akmeniu...
Gal greit paliepsi, Dieve,
man nebūti – nevaikščioti žeme.
Ir, nukėlęs paskutinę kliūtį,
man pasakysi:
– Na, eime!
Eime...
2009-04-16 09:32:23
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
| eglute7 |
Parašė komentarų: 3422 |
2009-04-17 21:03:21 |
|
| Pamąstymai apie gyvenimo laikinumą... |
|
| Santaja |
Parašė komentarų: 1582 |
2009-04-17 09:14:06 |
|
| skausmingas. dar pabūkim... |
|
| Vaivorų naktys |
Parašė komentarų: |
2009-04-16 23:53:46 |
Anonimas |
| Prieita iki tos kulminacijos, bet visas tekstas be vidinio skambesio - trūksta jam gyvybės, taip pernelyg proziškai autobiografiškai palikta. |
|
Visi komentarai (8)
|
