Buvo metas, svajojau apie duoną.
Apie saują ledinukų – tų, žalių kaip agrastai, kurių kilogramas kainuodavo rublį.
Svajojau apie draugystę, meilę, gražų, turiningą gyvenimą.
Man nebuvo pašykštėta išsipildymų.
Apie ką svajoju dabar, kai jau dienos į naktį?
Apie žodį, gerą žodį.
Ir jų man nešykšti žmonės.
Tik vis dažniau susimąstau – kas tai?
Dovana? Be progos?
Išmalda? Nejau prašinėju išmaldos?
Panašu, virstu sena nepatiklia žiežula.
Gal ir jų reikia?

Mano kaime sako – esams dalyks.

daliuteisk