Pirmoji knyga visada ypatinga. Pirmoji vinis, įkalta į asmeninę lobių skrynią.
   Naivi kerinčio grožio  debiutantė,  prikaustanti žvilgsnį. Rodos, dar visai neseniai
   ją sutikome. Pačiupinėjome. Užuodėme. Išgirdome lėtus ir nedrąsius jos pirmuosius
   žingsnius. Ir likome maloniai nustebinti. Lyg būtume sėkmingai perėję užšalusiu
   ežeru į kitą pusę.  Kalbamės su poetu Vytautu Stankumi, kuris „Žalios žolės“ kūrybinėse
   erdvėse žinomas kaip  astfaltas , apie  pirmąją jo knygą „Vaikščiojimas kita ledo puse“.

  Į Tavo knygos „Vaikščiojimas kita ledo puse“ pristatymą  Vilniaus rašytojų sąjungos namuose  susirinko daug susidomėjusių skaitytojų, gerbėjų, kritikų. Ką manai apie tokį didelį visuomenės susidomėjimą?
  Toks susidomėjimas – be jokios abejonės – labai malonus. Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad susirinks tiek daug žmonių. Smagu, kai žmonės domisi ir lankosi poezijos vakaruose.

  Kodėl  pavadinai savo pirmąją knygą „Vaikščiojimas kita ledo puse“?
  Visi kiti geri pavadinimai jau buvo užimti. Man liko šis ir „Pavargusio pegaso nušovimas“. Pasirinkau „Vaikščiojimą kita ledo puse“, nes pamaniau, kad šis pavadinimas geriau apibrėžia knygos erdvę ir sukelia tam tikrą vientisumo, tekėjimo, tėkmės įspūdį.

  Ar galima būtų teigti, kad Tavo poezija –  žmogaus luošumo, jo ydų filosofija? Jei ne – kaip ją pavadintum pats?
  Vadinti galima, kaip nori. Galima vadinti žmogaus luošumo, ydų filosofija, galima ir nevadinti. Katiną, pavyzdžiui, galima vadinti kėde, bet tai nereiškia, kad sedėti ant jo bus patogu. Žmogui pasėdėt dar gal ir nieko, bet kaip jaustis katinui?

  Tavo eilėraščių pavadinimai prasideda mažosiomis raidėmis: ką toks pasirinkimas simbolizuoja?
  Ne tik eilėraščių pavadinimai prasideda mažosiomis raidėmis. Taip bandžiau pasakyti, kad žodžiai tarpusavyje lygūs. Nėra svarbesnių. Visi vienodai svarbūs.

 Esi iš tų, kurie eilėraštį parašo per kelias akimirkas,  ar iš tų, kurie ilgai ir kruopščiai dėlioja mintį?
 Kartais eilėraščiai pasirašo neįtikėtinai lengvai, o kartais kokią eilutę, ar posmelį tenka galvoje pasinešioti porą savaičių, mėnesį,  kartais ir ilgiau, kol jis subręsta ir panorsta atgulti į popierių.

 Dažnai yra sakoma, kad poetas  – „vieniša nesuprasta siela“.  Kaip atrodo Tau?
 Kas taip sako? Man atrodo, kad mes visi esame lygiai tiek pat vieniši ir nesuprasti, kiek ir nevieniši ir suprasti. 

  Kada poetinis žodis pirmąkart pasibeldė į Tavo vidinio pasaulio duris?
  Maždaug devintoje klasėje.

 Kas yra Tavo mūza?
 Mūzą turbūt galima būtų vadinti „įkvėpimu“. Kaip sakė vienas mano artimas bičiulis – įkvėpimas ateina pro nosį. Pro ten ir išeina...

  Ar galima išmokti gerai rašyti poeziją?
  Gintaras Grajauskas rašė, kad visko galima išmokti. (http://elementorius.blogas.lt/ar-galima-ismokti-rasyti-eilerascius-88.html)

  Kam skirti Tavo eilėraščiai?
  Knygoje yra trys dedikacijos - R.S., O.B., ir V.P., o visi likę – visiems likusiems.

  Ką manai apie konstruktyvią literatūrinę kritiką?
  Konstruktyvi literatūrinė kritika yra vienas iš būtinų tobulėjimo veiksnių. Deja, gan retai tenka su tuo susidurti.

  Ar dažnai remiesi kritikų duotais patarimais?
  Jei jie konstruktyvūs ir man priimtini bei tinkami – remiuosi.

  Kaip manai, apie ką ir kaip rašysi ateityje?
  Vienas Dievas težino, kas bus ateityje. Pažiūrėkim.

  Ką patartum pradedančiam poetui, kuris norėtų „tapti Vytautu Stankumi“?
  Nemanau, kad tokių, kurie norėtų „tapti Vytautu Stankumi“ esama, todėl ir patarti nėra ką. Patarčiau netapti.

  Ką norėtum perduoti savo skaitytojams? 
  Čia labiau priklauso, ką skaitytojas nori pasiimti, o ne ką noriu perduoti.

  Kur susidomėję skaitytojai galėtų įsigyti Tavo knygą?
  Kaune, kiek teko girdėti, beveik kiekviename knygyne. O Vilniuje jomis prekiauja knygynas „Eureka“, Daukanto ir Universiteto gatvių  sankryžoje. Šalia centrinių VU rūmų ir „Copy1“.

  Dėkojame už pokalbį.

  Interviu su poetu Vytautu Stankumi užrašė Jūratė Mažeikytė  (Raktažolė).