Kiekviena dienos šviesą išvystanti knyga spinduliuoja savo kūrėjo šilumą, moko pažvelgti į pasaulį vis kitaip, padeda „įlįsti“ į dar nedėvėtus baltinius. Skaudžios istorijos pamokos, žmonių buitis, užslėpti troškimai ir patyrimai – tarsi deimantai suspindi skaitytojo rankose. Štai kodėl kiekviena nauja „Žalios žolės“ – interneto erdvės rašantiems – autorių knyga yra šventė ne tik svetainei, bet  ir visiems, mylintiems knygas. Šiandien pristatome Jums interviu su literatūros pasaulyje jau gerai pažįstama poete ir prozininke, lietuvių kalbos puoselėtoja, kritike – Pranciška Regina Liubertaite („Radasta“)  apie jos naują romaną „Nuotraukos atminčiai“.

Trumpai papasakokite, apie ką yra  Jūsų romanas „Nuotraukos atminčiai“.

Šį netradiciškai parašytą romaną būtų galima priskirti pasyvaus pasipriešinimo sovietinei santvarkai literatūrai. Tai prozos kūrinys, sudėliotas tarsi iš nuotraukų. Romano tema – glaustai parašyta šeimos, nepritapusios prie tuometinio režimo, kronika, kuri perteikta mažos, bet augančios mergaitės akimis: kasdienybė, požiūris į istorijos skaudulius per prisiminimus, pasyvus priešinimasis aplinkai.

Kodėl nusprendėte rašyti apie  mūsų šaliai skaudžius sąstingio laikus, sovietinę okupaciją?

Kiekvienas rašo apie tai, ką geriausiai pažįsta. Visa gyvenimiška patirtis, be abejo, neapsilenkia ir su vaizduote.

 Be to, lietuvių literatūroje nėra kūrinio, kuris atspindėtų suvienodintą to meto žmonių mąstymą. Norėjau parodyti, kad pasitaikė Lietuvoje žmonių, kurie galvojo kitaip, bet buvo priversti tylėti, nes reikėjo gyventi, auginti vaikus ir labai stengtis, kad jie nepavirstų sovietiniais mankurtais. Visa tai ir atskleista romane, prisodrintame senų žmonių gyvenimo išminties.

Kodėl  šį romaną pavadinote  ,,Nuotraukos atminčiai“?  

Kadangi rašiau lėtai, niekada neturėdama tam darbui daug laiko, todėl romano mintis yra koncentruota, kiek primena nuotrauką, kurios vaizdas yra lyg ir paviršinis, bet su potekste. O atminčiai jau reikia pasidėti tai, kas pačios pergyventa ir, tikiuosi, niekada nebegrįš... Taip pat norėčiau, kad jaunoji karta skaitydama galėtų pajusti, kaip gyveno ir ką mąstė tuometiniai žmonės, netikėję sovietine ateitimi.

Minėjote, kad romaną  ,,Nuotraukos atminčiai“  rašėte  beveik 10 metų.  Kaip jaučiatės dabar, kai knyga jau parašyta? 

Nemanau, kad knyga parašyta iki galo. Tas praėjęs gyvenimo laikotarpis yra tarsi ledkalnis, kuris nuolat tirpsta, o koks atitirpęs ledelis vis iškyla į paviršių atsiminimų pavidalu ir vėl ima spraustis į „nuotraukų“ mozaiką.

Gal planuojate  rašyti tęsinį?

 Jei atsirastų naujų fragmentų arba nuotrupų, juos geriau vadinti „papildymu“. Nors kiekvienas prozos gabaliukas turi pavadinimą, tai nėra nei apsakymai, nei novelės, todėl kilo mintis paieškoti šiam žanrui kitokio pavadinimo, kuris savotiškai sutapo su paties romano pavadinimu. Galbūt perleidžiant romaną jis ir bus papildytas naujomis „nuotraukomis“... 

...visą straipsnio tekstą galite rasti ŽaliosŽolės puslapyje facebooke.