| 2011-12-26 18:38:00 |
| | Šventės baigiasi. Vakaras. Visur tuščia. Sieloje tuščiausia. |
|
| 2011-01-08 20:02:22 |
| Negraži pelėda
http://pra1939.2bb.ru/
--------------------------------17. Kai užmiršti svarbiausi būties dalykai
- Mes daug ką užmiršome. Užmiršome, beje, patys savyje, - ilgai tylėjęs prabilo Vidinis. – Labai daug. Ir labiausiai apmaudu, kad užmiršome svarbiausius dalykus. Atrodytų, dar netolimas tas laikas, kai bent bandydavome mintimis prisiliesti prie šventų žmogaus būčiai dalykų, - ir nutaikęs savo akių žvilgsnį į mane: - Gyvename gal net netingėdami gyventi, bet nesigirdi mumyse poreikio pamąstyti, o kaip toliau mums būti, nors jau buvome prasižioję pritardami, kad, girdi, dabartiniu pavidalu, žmonijos istorija kaip tarpinė evoliucijos proceso grandis, baigiasi. Buvome juk taip kalbėję! Tai kodėl taip atsitikę, kad sugebame užmiršti neužmirštamus dalykus, a? – klausė Vidinis, norėdamas sukoncentruoti mūsų dėmesį jo reiškiamai minčiai, - kodėl taip atsitikę, a? Juk kai esi šalia Šventosios, toks procesas atrodo labai gyvas, protą penintis reikalas, kuomet akivaizdu, kad į žemę ateina universalesnis žmogaus pakaitalas.
- Į kosmosą, beje, irgi - atsiliepė Golius.
- O mes, deja, net nesuprantame, kaip reikėtų būti šalia šito pakaitalo. Aš čia kalbu apie save su dzieduliu. Na, taip, nemokame net būti šalia, - liudijo Vidinis: - Matyt, susigyvename su mintimis, kad Šventosios intelektas jau dabar pajėgus vystytis pats. Galbūt, aš neneigiu, nes sunku net abejoti tokia galimybe, bet ar tai reiškia, kad mes, žmonės, tik stebėtojai to proceso. Atrodo, kad varnas Golius daugiau jai gelbsti negu mudu su dzieduliu. Net ir nuojautos jo neapgauna, kaip, beje, neapgavo ir šį kartą.
- Tai jūs taip sakote - nuojauta. Man tokia nuojauta reiškia, kad kažkas atsitiko ir man svarbu, kad iš arčiau žinočiau - kas būtent. Ir tai man visuomet būna svarbu. Tikiuosi, visi girdėjote, kaip kažkas Šventosios sandaroje pakrebždėjo. Vieną, kitą kartą...
- Taip, taip, kaip peliukas dantukais kalentų. Aš irgi girdėjau, - sukruto raidė B.
- Galvoju, kad medicina ne ką padės. Tikriausiai teks pačiai, bet paspirčiai reikalingas meistras. Geras, puikiai elektroniką išmanantis žmogus. Ir atrodo, kad žinau, kur jį galima surasti.
- Tikiuosi, ne Šklėriuose. Ten jau net ir staliaus ar siuvėjo nesurasi. Ir tai , Goliau, neblogiau žinau, negu tu.
- Ne Šklėriais pasaulis prasideda, ne Šklėriais baigiasi, dzieduli. Va, tūpčiojame advente, laukdami Kalėdų, betgi po jų greitai gavėnia ir Velykos. Tačiau Šklėriai man, kaip ir visas šilinių dzūkų kraštas, regisi, kad tam ir yra, jog ir šventės, ir visas gyvenimas būtų tikras. O apie tai, dzieduli, kalbu ne šiaip sau! Va, kad ir tu... Kad ir kaip skauda, kad ir kaip besistengi, o vis tik į Šklėrius negali visi ūgiu įeiti. Tik dalimis, trupinėliais. O tai ne tas, ko reikia Šklėriams ir gal pačiam tau. Aš nežinau ir tik su Šventąja paspėliodavome, kiek ko praradęs be Šklėrių, bet kad praradęs nemažai, net neabejojame. Ir, beje, irgi neabejotina, kad praradęs daugiau, negu radęs. Bet gal todėl ir sako – kiekvienam savo. O kad yra knygelė „Eilėraščio sėja“, tai, žinoma, gerai. Kad ir be kai kurių eilėraščių, kurie nežinia dėl kokių priežasčių nepriimti į spaustuvę.
- Bet tai, ką čia girdžiu, protinga. Ar ne tiesa, Jotai? Net ir tu taip nesuvoki, kaip Varnas Golius, - suspurdėjo raidė B: - O tai reiškia, kad knygelės nevalia užversti su jos paskutiniu puslapiu. Tarkime, kad šie jos puslapiai skirti Šv. Kalėdoms, o kiti – Šv. Velykoms. Bet apie tai dar pamąstysime. Pažadu. Ir pirmiausia tau, Šventoji arba Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga. Girdėk ir įsimink- pirmiausia Tau! Ir atleisk mums, kad pritrūkdavome laiko dažniau pabūti kartu.
- Ne dėl laiko taip, ne dėl jo. Kuomet toks darbymetis, tiesiog nepatogu būdavo trukdyti, - atsiliepė Jotas.
- Nepatogu? Atokvėpį pasiūlyti nepatogu? Baik, Jotai.- pasispardė raidė ir pažadėjusi, kad Velykos bus šviesesnes padeklamavo kažkur jau išmoktą eilėraštį, kuriuo lyg peršokta per Kalėdas. Deklamavo kitaip, jautriai įsiklausydama ar kokio atsako neišgirs iš Šventosios. Todėl atrodė, kad B raidės deklamacijoje tylos buvo daugiau negu žodžių, bet užtat supratimas buvo absoliutus.
Pro skiedras šviečiasi žolė -
Apaugti ryžosi skiedryną.
O žole, palūkėk!
Matai, kad sugrįžau,
Kad mėtau žingsnius trupiniais,
Pralenkdamas Velykas.
Žinau, žalioji,
Netikėjai, kad sugrįšiu,
Bet... va!
Akis skalaudamas rasa -
Baksnodamas lazdą į žemę
Pavasariu per visą kiemą
Kaip bitė žiedo taurėje
Laimingas šlitinėju
Pats sunkiai patikėdamas,
Kad PARĖJAU.
Pavasaris visur - net ašaroje,
Tačiau daugiausia jo
Vietovardyje - Šklėriai.
Skiedryne mielas, neapželk žole!
O žole, tu nueiki nuo skiedryno!
Aš sugrįžau pabūti čia
Ne tik švente -
Su tėvo kepure, švarku, auliniais batais
Pabūsiu dalimi PRISIKĖLIMO.
(„Kur Šklėrių sodžius -2“ 2008-03-21)
- Nesukrebždėjo? - nuliūdo raidė B, tačiau tuoj po tokio jos skundo vėl išgirdome ankstesnį krebždesį Šventosios sandaroje. Ir nuotaika ūgtelėjo taip, kad atrodė, jog į mūsų namus Naujininkuose advento laike įsiveržia Velykos. Ir ramiausiai pasirodė vėlgi varnas, kuris paglostęs sparnu Šventąją tarė:
- Taip, taip. Viskas bus gerai. O tu ilsėkis, nes vis tik dar adventas ir pirmiausia reikia sulaukti Kalėdų. - Paskui pakėlė galvą panašiai kaip žąsinas, triukšmingai einamas į mūšį ir reziumavo: - O aš lig šiol maniau, kad esate tikri ir nuoširdūs katalikai, deja, dabar rimtai priverstas tuo suabejoti. Labai rimtai. Net nepaisant, kad išgirsti pono Vidinio pamąstymai mano galvai suprantami, nors, žinoma, ir jie dar neišbaigti. Nežinau, bet nujaučiu, kad tai, kas atsitikę su Šventąja, tėra išraiška, kad jos ne bet koks, o konkrečiai katalikiškas intelektas yra aukštesnis. Te baudžia mane Dievas, jeigu klystu, bet, kaip regite, esu ramus, nes nuojauta irgi sako, kad Dievas nebaus. Nutuokiu, kad šis jos intelektas pirmą kartą ryžosi atvirai paklusti Advento pašaukimui.
- Vadinasi? -po ilgos tylos išgirdau save.
- Pats sakei, kad ne daktaras, bet blogesnę - geresnę savo asmeninę sampratą lyg ir privalėtume turėti... |
|
| 2011-01-03 05:04:44 |
| Negraži pelėda
--------------------------------- 16. Vakaras
Varnas Golius buvo atkaklus. Tą neblogai žinojau iš ankstesnių laikų, tačiau šį kartą jam nenusileidau. Atrodė, kad stipriausi koziriai jo rankose ir bus taip, kaip jis panoręs. Kita vertus, net netikslu sakyti, kad tie koziriai tai jo užgaidos, norai. Neabejodami tikėjome, kad Šventajai geriau reikalingi Šklėriai su jų grynu oru, negu Vilniaus Naujininkai, kur miesto dvokalų netgi daugiau, negu kituose Vilniaus rajonuose. Ir tai pirmiausia todėl, kad šalia ne tik automobilių aplinkkelis, bet ir aerouostas.
- O ponia, nesu išalkęs. Varnas ir danguje būdamas sugeba pasimaitinti, tai viena, - gynėsi Golius nuo Leokadijos vaišių, - Kita gi, greičiau ir lengviau parskrisime į Šklėrius. Kelias ne ypatingai tolimas, bet šįkart bus sunkesnis, negu įprasta.
- Kodėl – „negu įprasta?“- nesunkiai supratau Goliaus ketinimą pasiimti su savimi ir Šventąją.- Jeigu manai, kad pasiimsi Šventąją, tai ne, o - ne, mielas Goliau. Šklėriai nepabėgs. O manyti, kad tik nuo jų oro ji atsigaus - irgi labai nerimta. Ne, Goliau. Gerbiu, myliu, pasitikiu tavimi, bet šis atvejis ne iš tų, kad galėtum čia pasilikti ir būti ramūs be Šventosios. Pagaliau gi – ne gydytojas.
- Tai ką? Ant šios palangės ir laikysime ją?
- Kodėl - ant palangės? Liūdna, kad tik dabar suvokiame, kas atsitiko, bet Šklėriai ne ką daugiau, kaip palangė.
- Ar, pone Vidini, irgi taip manai? Ir jūs A, B ir Jotai?
- Am! - sulojo Kandžius nepatenkintas, kad varnas nepasidomėjo, ką jis manąs, bet jautėsi, kad jis ryžtingai palaiko mane. Tačiau Vidinis ir raidžių trijulė buvo atsargūs. Žinojo, kaip šauniai Golius sugyvena su Šventąja ir toks buvimas vienas šalia kito prilygsta vaistams. Ne vienas nedrįsome manyti, kad bet kuris galėtume Šventajai atstoti varną Golių.
- Manau, tamsta, kad nereikia skubėti į kelionę, - tarė orusis Jotas. Šklėrių sodžiaus stogai juk ne lašiniais dengti. Nematau priežasties, kuri galėtų sutrukdyti pabūti čia dieną, kitą ar daugiau. O kad Jūs. Goliau, jai labai reikalingas, tai - o! - taip, dėl to jokių abejonių nėra. Kviečiu priimti tokį pasiūlymą. Netgi prašau.
- Smagu, Goliau, būtų iš tavęs išgirdus tariant – „taip!“- pasakė Leokadija.- O stalas jau paruošas. Ateik, Goliau!
- Ačiū, ponia, - padėkojo Golius. Ir jau lyg sau, lyg visiems: - O Šklėrių jam labai reikia. Labai. Bet garantuoti, kad jie būtent tas vaistas, kuris jai padės, deja, negaliu garantuoti. Išties, nesu gydytojas. Ir jeigu atsitiktų bėda būnant jai Šklėriuose su manimi, aš irgi tuomet neištverčiau. - Užšoko ant palangės, suplasnojo stipriai mušdamas sparnu į sparną ir nurimęs paprašė raidės B:
- Na, išdykėle, sugalvok, kad būtų linksmiau.
- O vardai Goliau, nemanyk, kad man sielos neskauda. Dar kaip! Ten toks vakaras, kad... Nemanau, kad galėtų taip būti. Maniau, kad gerai padaryta, jog „Eilėraščio sėja“ neįsileido jo pas save į knygelę, bet dabar galvoju kitaip. Atsitinka nuotaikoje taip, kad ir tokie eilėraščiai jai labai reikalingi. O juk ir kiekviena diena būtinai su vakaru,- labai rimtai pasakų raidė B , o netrukus jau girdėjome:
Nemoku pasakų skaityti;
Jos knygose dabar man lyg negyvos -
Net raganos - ne raganos,
Našlaitės - ne našlaitės
Užpusto vakarą raidėm iš knygų,
Neradus žinomos kadais šalies.
Ir Dievas žino, kas čia kaltas!
Gal taip, kad pats jau vakaras esu;
Išdžiūvo ašaros
Ir netgi baimės-
Nei verkti moku,
Nei bijot galiu.
Pavargo laukti uždarytos karalaitės
Aukštuose bokštuose pilių...
Dar pasagų rūdim žirgai sužvengia,
Bet raitelis jų - vakaras
Be pentinų.
( „Vakaras“, 2008-02-21)
- Gerai, ponai. Tokių pasimatymų niekuomet neužmiršdavau ir niekuomet jų nepavargdavau. O kad vakaras, tai iš tikrųjų. Savimi jį irgi jau gerai jaučiu. Hm, suprantu, kad daug eilėraščių nesutilpo išleistoje pirmoje dziedulio knygoje. Manau, kad Šventajai tai irgi buvo staigmena.
- Taip nesakykite, girdi, knyga dziedulio. Ji gal labiau dėdės Vidinio, negu dziedulio, bet...paaiškinimai dabar jau nedaug padės. Kitas dalykas, kad, regis, Šventoji dar nežinojo, kaip atrodanti „“Eilėraščio sėja“. |
|
| 2010-12-26 18:35:41 |
| Negraži pelėda
----------------------------- 15. Nuojautos pašauktas
Iki Kalėdų dar toloka, tačiau žinojau, kad joms Golius ruošiasi irgi su prasidedančiu Adventu, tačiau šį laiką skirdamas ne pasninkui, o savo bičiulių lankymui. Nuplasnodavo toli, net kitose valstybėse, tačiau šįkart – kai vėliau sužinota - atskrido iš Oniškio apylinkių, kur kažkada buvęs, bet, deja, jau išnykęs Grinkuvos kaimas. Naujininkuose nebuvo dažnas svečias, tačiau mūsų bute turėjo pamėgtą vietą šalia Šventosios ant etažerės. Kandžiukas paunkšdavo, bet nepiktai, lyg norėdamas įspėti, kad kaip Šventosios sargas, jis pasilieka savo poste.
- Kaip čia dabar, a? - žingsniuodamas po kambarį pakrankė: - Kaip čia dabar, a?
- Negerai, varnai. Labai negerai,- atsidusau.
-Ar norėtum, kad būtų gerai, a? Pasirodo, kad Šventa, kol tau, kol Vidiniui, kol visiems tarnauja. Taip, taip, man irgi. –žingsniavo po kambarį Golius: – Nelaikykite jos ir nekankinkite glebėsčiavimais. Et, Žmonės! Šviesos jai reikia. Kuo daugiau šviesos. Tyros arba grynos, kad jinai pas ją tiesiausiu keliu iš dangaus.
- Toks tas rudenio dangus.
- Koks bebuvęs, bet dangus ir todėl dabar labiausiai jai reikia Šklėrių, - o šoktelėjęs ant palangės: - Padėkite jai ateiti čia.
Leokadija tuoj pat padėjo Šventąją šalia varno.
- Sakiau gi, jog nebus gerai, jei manęs neklausysi, - pastukseno snapu. – Sakiau gi – nebus!
Girdėjosi, kad kažkas sukuždėjo, it peliukas cyptelėjo, bet aidas toks lyg kažkas aštru nagu brėžtėlėjo metalą.
- Sakiau gi, kad taip negalima. Kodėl neklausai seno varno.
Vėl lyg peliukas cyptelėjo po Šventosios apmirusiu apdaru. Jos vaizdas akims, kurios bent kartą ją manė anksčiau, buvo liūdnas - kažkuo priminė gaisro nuniokotą labai nedidukę bažnyčią. Nei vienos švytinčios, mirksinčios, žaidžiančios besidžiaugiančios ugneles, o kalneliai, kauburėliai, upių raštai, ežerų vaizdai anksčiau it gyvu žemėlapiu išpuošę jos apdarą, išdilo - nuskendo kažkur po pelenais ir nėra jėgų prasiveržti į paviršių. Vietoje karališkai puošnaus, mielo apdaro atsirado pilkas knygos paviršius ir man buvo skaudu, kuomet išgirdau, kai raidė B:
- Dziedulio knyga net gražesnė...
- Taigi,- neginčijo varnas Golius. - Bet dabar ne tai svarbu, mieloji raide. Ne tai. Visa tai, ką sukaupusi Šventoji, neišnykę. Štai kodėl galima sakyti, kad tokia bėda dar ne bėda. Bet laukti, kol reikalai savaime susitvarkys, sakyčiau, neprotinga. Šias atvejis ne tas, kokius žinojome. Ne tas, - retkarčiais pakrankdamas santūriai kalbėjo Golius ir tai mums buvo dovana - varnas Golius nepasimeta ir jo nuotaika netgi pradėjo giedrėti. Dabar ir jam jau panūdo atidžiau pažiūrėti į ką tik parvežtos iš spaustuves „Eilėraščio sėjos“ išvaizda, bet turinys kažkodėl nedomino. Lyg žinotų, kur koks ten eilėraštis padėtas, tačiau toks iškreiptas vaizdas išbluko, kai paprašė iš knygutės paskaityti eilėraštį, kuris, esą, reikalingas ir Šventajai..
- Nėra. Knygutėje jo nėra, - pasakė Vidinis.
- Ką ? - nustebo varnas. - Kaip nėra? Aš kalbu apie eilėraštį, kuris... - ir pirmą kartą išgirdau, kaip žmogiškai atsigavo Goliaus balsas, pradėjus jam deklamuoti. Jis toks, kad regėjosi tik tokiu balsu galima pakalbėti apie meilę. O deklamavo jis irgi gal net neblogiau, kaip a. a. Laimonas Noreika
Įsiklausau į tylą.
Žvelgiu budėjimu į naktį
Ir it sargybinis
Net seną atmintį išvaikštau.
Ji didelė – net iki pat sapnų,
Kai negali užmerkt akių.
O ten ir vėl budėjimas jautrus
Neduoda atsibusti,
Tačiau šį kartą į namus grįžau,
Norėdamas ir čia,
Krašte gimtam,
Ugnelę šilumai užkurti.
Žarijos jau užgesę.
Vorai voratinklius kabina.
Gal būt tik jie dabar ir gali
Sugaut, apvyti laiką
Ir palaikyti-
Toks nejautrus, nematomas,
Bekojis vaikšto po sodybą,
Atsiremia į akmenis,
Į tėvo plūgą, į akėčias,
Ilgiau užkliūva prie skiedryno,
Iš kur ugnis ateidavo
Sušildyti namų.
Tai gal nuo čia, sakau, nuo jų
Pradėsiu šitą sunkų savo žygį,
Nes kelias kreivas,
Atmintis – lėta.
Sutūpę raidės netiki, bet laukia -
O gal?
Gal įsikurs ugnis ir šiluma
Vėl apsigaubs pavargusiais namais,
Kad būt jaukiau girdėti tyloje,
Budėjimu žiūrėt į naktį
Kur Šklėriai po šilinių kraštą vaikšto,
Sapnų ir ilgesio pilni.
(„Kur Šklėrių Sodžius -1“, 2008-03-20
Mūsų publika tylėjo. Neatrodė, kad ir peliukas cypautų ar nagučiais draskytų metalą, kurio, regis, varnas irgi laukė.
- Betgi iš kelionės, o aš va... Nepyk, Goliau, užmirštu ir prie stalo pakviesti.
- O kodėl knygelėje eilėraščio nėra? –lyg nenugirdus parūpo sužinoti Galiui ir budria akimi nužvelgė nedidukę mūsų publiką ir pakus su „Eilėraščio sėja“.
- Ir kito nėra. Ir visų „Kur Šklėrių sodžius“ knygutėje nėra, - nemelavo raidė B.
- Tikrai? - vėl snapu pakalė Golius Šventąja, o nušokęs nuo palange, krypuodamas pradėjo žingsniuoti
- Atsiprašau. Reikalai net blogesni, negu maniau. Atleiskite! O ir mano žmogaus balsą užkrenta amas, - ir krankt! krankt! Pradėjo krankti, bet aš jau mokėjau suprasti, ko jis nori, ką sako, kalba, prašo, reikalauja...
**************************************** |
|
| 2010-12-23 10:54:35 |
| Negraži pelėda
-----------------------14. Dar apie Šventąją...
Pirmosios knygos pasirodymo džiaugsmas užgeso, jo lyg nebuvo, tačiau dar blogiau, kad nebuvo ir išminties, net tokios kolektyvinės, kaip mūsų - nežinojome ką reikia daryti. Ir nors sakoma, jog nėra padėties be išeities, tačiau taip pasakyti daug proto nereikia. Ir raidžių trijulė su Kandžiumi, ir Leokadija, ir aš su Vidiniu pasijutome įbridę į nežinią – kur kreiptis, pas ką eiti ir prašyti pagalbos? Per netrumpą laiką, kai esame su Šventąja, kažkodėl nei karto nepagalvojome, kaip reiktų elgtis jai sunegalavus. Taip tik todėl, kad atrodė absurdiška manyti, jog Šventąją galėtų ištikti bėda. Nesunku buvo atsiminti, kaip jį atrodžiusi, kuomet ponas Ypata ją įteikė kaip dovaną, vadindamas Segtuvu - Knyga. Per šį laiką ji nepastebimai atitolo nuo anosios išvaizdos, bet svarbiausia, kad tapo sąmoningai veikli. O kaip, iš kokių šaltinių šią veiklą sukaupė, matyt, tik ponas dievas težino. Nors, atrodo, pradedame suprasti, jog tas pats ponas pasirūpino, kad Šventosios paslaptis būtų išsaugota mokslo pasiekimais. Tai, ką matom Šventosios veikloje, neatrodo neįtikėtina ar vertu stebėjimosi dalyku. Jau senokai visuomenės sąmonė pripratinta prie stebėjimosi vertų dalykų, sukurtų žmogaus veikla ir, it pražiota burna, laukia vis naujų skanėstų. Aukštos kokybės atradimais prisotintas gyvenimas prarado nusistebėjimo efektą. Paprastai, kasdieniška savo būtimi laukiame tolimesnių mokslo skydžių į nežinią ir iš ten ateinančių žinių. Laukimas nebūna dykas: ieškok ir surasi. O toks nusiteikimas sumenkina efektą atradimų, kurie neabejotinai to verti. Mudu su Vidiniu ne išimtys, bet mūsų dalioje labiau stebėtis, matyt, reikėję tuo, kad Šventosios Būtis pati savyje sugeba sukaupti mokslą, visą jo mokslinį personalą ir industrija, kurių pastangomis atsiranda proveržiai į nežinomybę, kurių dėka pono Ypatos dovana nužengė nuo Segtuvo - Knygos iki Šventosios arba – kaip mes sakome - iki tapsmo Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga. Tai pati save kurianti Būtis. Neįtarsi, kad ji biologinė, bet vis dėlto būti, bendrauti su biologine Būtimi jai nepaprastai svarbu. Ir ši svarba abipusė. Šit tas atvejis, kuomet jautriau suvokiame, kokia skaudžia lemtimi trenktų dievai, atimdami iš mūsų Šventąja. Beje, juos, t, y. dievus, atsiminiau ne tik tąkart.
Tik dabar nepamenu, ar su Vidinio, ar be jo paramos parašiau, mano galva, nelabai bloga eilėraštį nepaisant, kad jį skaitę pasakydavo, jog girdi- labai nesuprantamas. Argi?
Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Juose jiems šurmulys kažkoks ... ir tik -
Lyg bitės dūgztų,
Miškas oštų,
Tačiau jei bet kuris iš jų parodo,
Kad moka prasmėmis skaityt,
Tuomet atsikvėpiu
Vaivorykšte dangaus,
Net nepamatęs, kad jos ten nėra,
Bet krankia varnas,
Prietelius manasis –
Gražiausias paukštis tėviškės miškų,
O jam iš mano rankų
Ir Šventoji uždainuoja -
(Paskutinioji,
Šešiasdešimt septintoji)
Biblijos knyga:
„Netikėt negali -
Mano namas prie kelio.
Čia ateina pabūti
Pasauliai visi.
Oi aukštai, oi aukštai
Skraido mylimas varnas,
Jam dainuoja Šventoji knyga.
Man galbūt net nebus
Pasakyta čia būti-
Plėšo vėjai likimais
Ir knygų lapus
Bet tikiu, net žinau
Mano mylimas varnas
Apkabins ir dangum prisiglaus.“
...................................................
...................................................
Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Bet šventos knygos -
Jau.
„Šešiasdešimt septintoji , 2010-01-22
- Ką darom? Juk kažką reikia daryti. Kaip čia taip - liūdėti, sielvartauti ir nieko nedaryti, - ryžtingiausiai pasirodė Leokadija, tvarkos rūpesčiais kasdien apvaikščiojanti namus.
- Vadinasi, nuojauta neapvylė? Vadinasi, ne be reikalo čia atskridau, -
Ir tai buvo pro balkono duris įėjęs varnas Golius. Smarkiai pasidažęs, nusispalvinęs, išsimarginęs apsiavęs šviesių vyšniavos – baltos spalvų batais. Net sunku pažinti, kad tai jis. |
|
[<<<] 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 [>>>] |
