Begalinis intymumas ir džiaugsmas
„...Maniau, kad tai tik mano individualūs troškimai, mano asmeniniai sielos draugo atpažinimo ženklai. Dabar manau, kad to trokšta kiekvienas, tačiau praradę viltį visa tai rasti, mes pasitenkiname mažesniais dalykais.
Kaip galėtume reikalauti intymumo ir džiaugsmo, jei tesugebame rasti apyšiltį meilužį ir pusėtiną laimę?!
Tačiau širdyje mes jaučiame, kad apyšiltis ilgainiui visai atšals, o pusėtina laimė virs savotišku bevardžiu liūdesiu ir įkyriais klausimais: argi čia ta didžioji mano gyvenimo meilė, argi niekad neturėsiu daugiau, ar dėl to aš esu čia? Širdyje mes žinome, kad turėtų būti kažkas daugiau ir ilgimės žmogaus, kurio taip ir nesame sutikę.
Kaip dažnai vienas iš poros stengiasi kilti į viršų, o antras traukia žemyn! Vienas veržiasi pirmyn, o antrasis stengiasi, kad už kiekvienus du nueitus žingsnius būtų žengti trys atgal.
Užtat ir galvoju, kad geriau išmokti būti laimingai vienai, mylėti savo draugus ir katę, laukti sielos draugo, kuris niekuomet neateis, nei leistis į tą žeminantį kompromisą.
Sielos draugas turi raktus atrakinti mūsų užraktams ir užraktus tinkamus mūsų raktams.
Jausdamiesi visiškai saugūs, mes atrakiname užraktus, paleidžiame į laisvę savo tikraji „aš“ ir galime nuoširdžiai, iki galo būti savimi, galime būti mylimi už tai, kas esame, o ne kuo apsimetame esą.
Kiekvienas mūsų atskleidžia geriausiąją antrojo dalį. Nesvarbu, kas dedasi aplink- su tuo vienintėliu žmogumi savajame rojuje mes jaučiamės saugūs. Mūsų sielos draugas atjaučia ir supranta giliausius mūsų troškimus, turi tokią pat kryptį gyvenime.
Kai esame nelyginant du balionai ir drauge kylame aukštyn, galime tikėti, jog radome savo tikrąjį žmogų.
Mūsų sielos draugas padaro gyvenimą vertą gyventi...“
Richard Bach |
|
