apsuptyje
Skyla lūpos ne žodžiui, tik aimanai,
kyla ir krenta,
į tarpeklį subyra upeliais gaivos troškulys,
sparnas paukščio nušluoja šešėlius figūrų
ir sulenkia lentą.
Du ilgi. Vienas trumpas. Viltis,
kad širdies tavo aidą išgirs.
Asilėliais mažais ropščias įkalnėn
kitas tikėjimas,
sprogsta saulės zenitinės, liejas iš tavo akių,
karoliukais tarp pirštų išmainomos
naktys ir dienos
į gyvenimus tūkstančių –
tūkstančiais karo mirčių.
Trys ėjimai. Klaida. Ir ketvirtas
nepasiekė taikinio.
Du ilgi. Vienas trumpas. Jauti – paskutinis likai,
kai kariuomenės muštras
Kabulo apylinkės akmenis
vertė dulkėm – cinku
virto tavo ir mano namai.
zirzule
|
